Taizé

Biblijos apmąstymai

webadmin — 2026-05-31T22:00:00Z

Mėnesio Biblijos apmąstymas pateikiamas norint padėti ieškoti Dievo tyloje ir maldoje, kasdieniame gyvenime. Reikėtų skirti apie valandą pasiūlyto Biblijos teksto su trumpu komentaru skaitymui ir klausimų apmąstymui. Paskui susirinkti trims-dešimčiai žmonių pasidalyti tuo, ką kiekvienas atrado, ir galbūt skirti laiko maldai.

Biblijos tekstas cituojamas iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.

Puoselėti viltį, kai jos nematyti

András — 2025-01-02T18:06:00Z

Klausydamasis jaunų žmonių Taizé ir kitose vietovėse[1], kurių daugelis kasdienybėje susiduria su sunkia realybe, klausiu savęs, kaip jie randa jėgų eiti pirmyn. Šis klausimas tampa dar aktualesnis, kai jie gyvena karo zonose.

Iš kur kyla jų atsparumas ir atkaklumas iš pirmo žvilgsnio neįveikiamose situacijose? Klausydamasis supratau, kad pasitikėjimas Dievu leidžia tikintiesiems puoselėti viltį. O per Jėzaus Prisikėlimą auga žinojimas, kad mirtis neturės paskutinio žodžio.

Pasitikėjimas Prisikėlimu teikia viltį, kad gyvenimo nuovargis nėra galutinis taškas. Esame pašaukti kažkam daugiau. Šia viltimi su manimi norėjo pasidalinti jauni žmonės – viltimi, kuri pranoksta bet kokią viltį, nes ji kliaujasi naujo gyvenimo atsiradimu, kai viskas atrodo prarasta[2].

Marija giedojo savo šlovinimo ir vilties giesmėje: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 51-53). Taip, leiskime sau giedoti drauge su ja, meldžiantis, kad situacijos pasikeistų. Net, kai atrodo, jog Dievas tyli, staiga gali atsiverti[3] kelias.

Tuo pačiu, darykime ką galime, net jei tai atrodo menka, kad išreikštume solidarumą su mus supančiais nelaimių ištiktais žmonėmis, užkluptais karo ar priverstais palikti savo šalį. Argi ne tai leidžia mums puoselėti viltį, kai atrodo, kad jau nebėra jokios vilties?

Tolimesni apmąstymai daugiausia kyla iš pastarųjų metų susitikimų ir pokalbių su jaunais žmonėmis, gyvenančiais karo ar konfliktų zonose. Jaučiu dėkingumą tiems, kurie pasidalino savo patirtimi bei mintimis ir mūsų jauniausiems broliams, kurių išmintingi patarimai padėjo viską sudėlioti į vietas.

Drąsa puoselėti viltį

Kai trokštame pasitikėti Dievo meile, dažnai atrodo, kad tai, ką matome ir jaučiame aplink mus, prieštarauja šiai meilei. Esame įstrigę tarp to, kas jau duota ir to, kas dar laukia. Ši būsena ne visada yra labai patogi. Bet kai ji atsiveria išsipildymo vilčiai[4], kažkas mūsų viduje išsilaisvina.

Viltis reikalauja kantrybės. „Mes viliamės tuo, ko dar nematome“ (Rom 8, 25), – sako apaštalas Paulius. Atsigręžę į tai, kas išsipildys Dievo numatytu laiku, bet tuo pat metu jaučiantys „iš lauko kovas, iš vidaus baimę“ (Plg 2 Kor 7, 5), ar išdrįsime pasilikti šioje būsenoje, užuot nuo jos pabėgę?

„Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Abraomas, daugelio tikinčiųjų pirmtakas, laikėsi įsitvėręs Dievo pažado, nors tai atrodė visiškai nepagrįsta viltis. Jis ir jo žmona Sara gavo tai, kas jiems atrodė neįmanoma.

Kai jo šalis buvo siaubiama karo, o jos gyventojams grėsė tremtis, net būdamas kalėjime pranašas Jeremijas investavo į ateitį: nusipirko lauką, būdamas tikras, kad Dievas neapleis savo žmonių (Jer 32, 6-15).

Toks stulbinantis vilties gestas padaro tikėjimą tikresnį. Tai tvirtas pasitikėjimas tuo, kas dar nematoma ir netgi neapibrėžta. Kaip galime laikytis tokios vilties? Tai galiausiai iš naujo atveria džiaugsmo[5] šaltinį. Net sudėtingiausiose situacijose tai, ko niekada nesiryžome tikėtis, gali tapti tikrove.

Šiandien daugybė neįtikėtinų vilties[6] iniciatyvų atsiranda šalyse, kurias siaubia karas.

Klausytis vilties žmonių

Kad geriau suprastume ką reiškia viltis, turime klausytis žmonių, gyvenančių nelaimių ir smurto sūkuryje. Ar ne per jų balsus mus veda Dievas?

Kai su dviem broliais lankėmės Ukrainoje, vienas bažnyčios vadovų mums pasakė: „Malda atveria erdvę, kuri leidžia gyti“. Buvau giliai paliestas šių žodžių. Nuolat susidurdamas su savo tautos skausmu, jis mato, kad tikintieji savo vidiniame gyvenime gali išlikti atviri priimti tai, kas nauja.

Šis procesas neduoda greitų rezultatų, bet galbūt pasitelkus kitus būdus, atveria duris, vedančias į skausmo ir liūdesio įveikimą bei pažadina viltį, kad žmonija gali būti išgydyta. Malda teikia jėgų tvirtai išstovėti net sudėtingiausių situacijų[7] akivaizdoje. Ji sulaužo nusivylimo bangas, kai tamsa, rodos, viską apgaubia.

Palestinietė moteris, gyvenanti Prancūzijoje, kurios šeima yra Gazoje, mums rašė: „Meilė, kuri neša sužeistuosius, trapiuosius, duoda naujų jėgų. Tai man primena paralitiką[8] iš Evangelijos, kurį nešė jo draugai ir jų tikėjimas. Malda taip pat yra pasipriešinimo būdas ir man tai svarbu. Bet esu žmogus: kai sužinojau apie dviejų savo šeimos narių mirtį, mane persmelkė pyktis, aš šaukiau, aš verkiau... Kai susivokiau, žinojau, kad Dievas yra toje kančioje ir neviltyje, kad Dievas mus neša“.

Šią vasarą lankydamasi Taizé, ji sakė: „Kas rytą meldžiu rasti jėgų mylėti, o ne nekęsti“. Jos žodžiai yra lyg žiburys kelyje.

Jauna moteris iš Azijos, kurios šalyje siaubia karas, man sakė: „Mūsų tauta yra priblokšta, bet randa paguodą Evangelijoje. Kaip dažnai Dievo tauta turėjo bėgti? Visgi, bendruomenė buvo suburta nepaisant situacijos sudėtingumo. Dievas gali turėti mums didesnių planų, bet turime gyventi šia diena. Galėti gyventi dabartimi yra dovana ir ženklas, kad gyvenimą reikia gyventi pilnai. Maldoje slypi taikos šaltinis, kuris leidžia mums drąsinti vienas kitą, atrasti prasmę dalijantis, gyvenant solidarume“.

Iš Libano mane pasiekė šie žodžiai: „Mano mama yra vilties liudijimas. Nepaisant visko, ji visada išliko stipri. Dėl jos šiandien esu, kas esu. Ji mus išmokė tikėti Dievu ir melstis. Kiekvienas, kuris gyvena pasitikėjimu, atspindi pasitikėjimą, nes jis geria iš šaltinio ir gali tapti liudytoju“.

Kas yra vilties liudytojai, kuriuos kiekvienas galime atrasti ir išgirsti savo situacijose? Atverkime savo ausis, kad išgirstume, ką jie nori pasakyti.

Stengtis dėl vilties

Kaip mes reaguojame kuomet mūsų planai yra sugriaunami, o viltys sudaužomos? Jėzus mums duoda raktą kaip galime likti vilties žmonėmis. Alkanos minios akivaizdoje jis turėjo jiems „atjautos“, pažodžiui - „jo širdis buvo“[9] su jais. Ir jis rado kaip patenkinti jų poreikius.

Šis atsisakymas susitaikyti su nelaimėmis leidžia mumyse formuotis vilčiai. Tai yra priešingybė pasyviam laukimui, į tai įeina kova[10], nėra kito kelio. Netgi pats mūsų vilties troškimas gali vesti mus per slenkstį nuo to, kas įmanoma žmogiškai, iki to, kas įmanoma Dievui.

Viltis duota su Kristumi leidžia mums paragauti tai, kas pilnai išsipildys Dievo ateityje. Tai tarsi laivo inkaras[11]. Jis mus tvirtai laiko vietoje kol siaučia audra. Jis leidžia mums išgyventi mažus mūsų pasitikėjimo ženklus tame pašaukime kurį gavome ir mums patikėtuose žmonėse. Tai taip pat yra tarsi šalmas[12], saugantis mus nuo sunkumų, kurie gali mus užgriūti.

Taizé reguloje rašoma, kad neturime susitaikyti su „skandalu, kai krikščionys taip lengvai išpažinę meilę savo artimui, lieka susiskaldę“. Broliui Roger krikščionių vienybė[13] niekada nebuvo tikslas savaime, bet būdas kaip vesti taikos žmonijoje link[14].

Paprasti buksmedžių krūmynai aplink Taizé, nors ir dukart nusiaubti parazitų per paskutinius kelis metus, staiga vėl atgyja. Iš to, kas atrodė mirę, auga naujos šakelės ir pilka tampa žalia. Gamta kovoja už išlikimą, atkartodama ir drąsindama mūsų pačių kovą turėti viltį. Viltis dėl kūrinijos[15], ir geros Dievo kūrinijos teikiama viltis dera su viltimi dėl žmonijos[16].

Likti vilties žmonėmis

Viltis gali būti taip lengvai užgesinta kuomet susiduriame su situacijomis, kuriose tarpusavio supratimas neatrodo įmanomas. Kurdami įtarimų aplinką rizikuojame įpainioti kitus nepasitikėjimo tinkle.

Tai gali nutikti mūsų bendruomenėse, bažnyčiose ir šeimose, taip pat ir visuomenėse ir šalyse. Tokios dinamikos gali būti atviros ar užslėptos, bet jos visuomet traukia iš mūsų jėgas. Tačiau yra laikas kuomet susidūrę su neteisybe privalome atsižadėti pikto, kad žmonės netaptų kitų žmonių aukomis[17].

Kad liktume viltyje mums reikia vienas kito. Viltis klesti kuomet klausomės kitų poreikių. Galime matyti žmones, kurie net ir didžiausių iššūkių akivaizdoje renkasi gyventi, šypsotis ir aukoti mažiausius kasdienybės dalykus.

Viltis yra susijusi su tiesa[18] ir teisingumu. Ar taip yra, nes tai yra Dievo savybės? Argi mes to nematome Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime? Vilties puoselėjimui turime priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir matyti ją Dievo pažadų[19] šviesoje.

Jaunas žmogus gyvenantis konflikto zonoje man pasakojo: „Kavinėje skaičiau knygą kai aplink ėmė skraidyti raketos. Žmonės išbėgo laukan, bet aš nusprendžiau likti ir baigti skaityti knygą.“ Ieškoti slėptuvės taip pat būtų buvęs protingas sprendimas, bet dalinimasis šia istorija yra vilties protestas prieš karo neišvengiamybę.

Vienas iš mano brolių man pasakė: „Viltis yra provokuojanti, o dar labiau ji yra užkrečiama. Vilties priešingybė yra abejingumas ar atsitolinimas. Neseniai buvau savo šalyje, kurioje vyksta karas, mačiau liūdnus, nerimastingus, pavargusius žmonių veidus. Tad klausiau savęs: „Ką aš galiu padaryti?“ Ir man atėjo mintis - visuomet vairuodamas ir turėdamas pirmumo teisę sustosiu ir praleisiu kitą. Man tai užtruks 5 sekundes. Bet mačiau, kad šitas mažas veiksmas sukelia atsaką žmonių veiduose, taip bent šiek tiek palengvindamas mano brolių ir seserų skausmą.

Viskas mumyse priešinasi karui ir mirčiai… Viskas mumyse siekia gyvenimo ir grožio.“[20]

Velykų viltis

Kur aš esu šią akimirką? Prie kryžiaus Didįjį Penktadienį? Velykų Sekmadienio džiaugsme? Ar laukiu, nežinodamas kur pasisukti Didįjį Šeštadienį?

Kad ir kur stoviu, ar galiu matyti vilties kelią? Jis atsiveria prieš mane kai žiūriu į Jėzų, kuris atidavė savo gyvenimą iš meilės visiems, taip parodydamas meilę stipresnę už visą smurtą, neapykantą ir mirtį.

Viltis kliaujasi ne situacijos analize, bet mirgančia pasitikėjimo liepsna. Nors trapi, ši liepsna dega ir giliausią naktį, kaip degė ir Jėzaus draugams. Dauguma jų apleido jį jo didžiausios kovos metu. Jo meilė leido jiems grįžti.

Jei tik galėtume atpažinti Prisikėlusį Jėzų! Bet jo buvimas nepriklauso nuo mūsų atpažinimo. Mūsų neviltis kartais mus apakina kaip buvo apakinusi Mariją Magdalietę. Prisikėlęs Jėzus paklausė Mariją „Ko verki?“ ir „Ko ieškai?“ (Jn 20, 15). Antrasis klausimas atkartoja jo pirmus žodžius Evangelijoje pagal Joną „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38). Po to, kai jis įžengė į giliausią žmogaus sielvartą ir mirtį, prasmės ieškojimas virsta buvimo troškimu[21].

Prisikėlęs iš mirties, gyvas Dieve, Jėzus traukia mus prie savęs[22]. Sutikęs mus mūsų vidinėje būtyje, ar ji būtų pripildyta liūdesio ar džiaugsmo, prisikėlęs Jėzus atveria mums savo santykį su Tėvu ir bendrystę su vienas kitu Šventojoje Dvasioje. Mes nebesame įkalinti savo vargų - galimas naujas gyvenimas.

Paulius rašo: „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Rom 5, 5). Gyvenkime iš tos meilės. Tegu mus visad veda Šventoji Dvasia!

Vilties piligrimai, taikos piligrimai

Tikėjimas prisikėlimu įgalino daug žmonių kibtis į viltį kai aplink neramu. Tai yra šaltinis kuris mus veda toliau nei mūsų pačių ribos, kad leistume savo širdžiai eiti prie kitų ir veikti.

Tikėti Jėzaus prisikėlimu reikia daug drąsos. Tai reiškia siekti nebūti paralyžiuotam mirties buvimo ir naikinimo vykstančio aplink mus šiandien.

Iš situacijų, kurios atrodo beviltiškos, Dievas gali sukurti kažką naujo. Dievas gali gyvenimą sukurti iš mirties, ir netgi susitaikymą iš konflikto.

Moterys, Jėzaus draugės, anksti Velykų rytą ėjo prie jo kapo klausdamos „Kas mums nuritins akmenį?“ (Mk 16, 3). Kas yra tie akmenys mūsų gyvenime, kuriuos turime prašyti Dievo nuritinti, kad mumyse galėtų gimti naujas gyvenimas?

Tas naujas gyvenimas padeda mums atsistoti, veda mus į kelionę kartu su kitais. Mes tampame piligrimais vilties, kurią nešiojamės savyje. Ar tai nėra ir viltis taikai? Juk „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Ar išgirsime jį mums sakant: “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę[23]. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27-28).

Kaip vilties piligrimai[24], mes suprantame, kad nėra tikros taikos be tikro teisingumo[25]. Taika, kurią mes nešamės su savimi, kuri kyla iš vilties, iš kurios gyvename, padaro mus laisvus viduje. Tai leidžia mums mylėti gyvenimą ir nesitaikstyti su neteisingumu, kai mes atkakliai veikiame išjudinti Šventosios Dvasios.

Vieną dieną galbūt melsimės Zacharijo giesmę. Garbaus amžiaus vyras okupuotoje šalyje džiaugėsi netikėtu gimimu ir šventė „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius nukreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78-79).

Ar mes pasiruošę patikėti viltimi nematant vilties?

Prisikėlęs Kristau, Šventosios Dvasios buvimu tu išliejai Dievo meilę į mūsų širdis ir įgalinai mus viltis, kai nematome vilties. Ir iš mūsų vidaus po truputį iškyla raminanti taika. Šloviname tave!

[1] 2024 m. gegužę kartu su dviem broliais keliavome kaip piligrimai po karo niokojamą Ukrainą. Vasarą Taizé priėmėme daug jaunų žmonių iš Mianmaro, Nikaragvos ir Ukrainos. Rudenį nuotoliu bendravau su jaunais žmonėmis iš šių šalių, taip pat ir iš Betliejaus ir Libano, o keturi broliai išvyko į Ukrainą, lankydami šalį nuo rytų į vakarus.

[2] „Negali būti vilties be ankstesnės visiško horizonto nebuvimo patirties, kuri yra tarsi naktis vidury dienos ir priverčia tiek žmones, tiek tautas atsikratyti savo iliuzijų.“ Corine Pelluchon, L'espérance, ou la traversée de l'impossible (Éditions Payot & Rivages, Paryžius, 2023), p. 8.

[3] „Viltis yra žmogaus atsakas į Dievo tylą.“ Jacques Ellul, cituojama Anne Lécu www.revue-etudes.com/article/esperer/24779

[4] Gustavo Gutiérrez komentare apie Įstatymo knygą (Įst. 4,31) rašo: „Dievas nepamirš sandoros; ištikimybė pirmiausia yra atmintis. Būti ištikimam – tai prisiminti, nepamiršti savo įsipareigojimų, jausti tradicijos svarbą. Ištikimybė sandorai reikalauja prisiminti jos šaltinius ir įsakymus(...) Tačiau tikra ištikimybė reiškia daugiau nei tai; ji taip pat reikalauja, ir tai nėra savaime aišku, perspektyvos į ateitį. Turėti atmintį nereiškia likti įstrigus praeityje. Praeities prisiminimas yra svarbus, tačiau jis svarbus, nes padeda mums viltis rytojumi (...). Ištikimybė neapsiriboja vien tik įprastais keliais, bet reikalauja nuolatinio jų atnaujinimo ir naujų idėjų kūrimo.; ji veda mus – ji turėtų vesti mus – kurti, keisti, įgyvendinti naujus projektus“ (Gustavo Gutiérrez, El Dios de la vida, Ediciones Sígueme, Salamanca, 1992, p. 82-83).

[5] Mano pokalbių su jaunais žmonėmis, gyvenančiais karo sąlygomis metu, daugelis jų akcentavo dainavimo svarbą kaip džiaugsmo ir stiprybės šaltinį. Šis laiškas bus paskelbtas per 2024-2025 metų Europos susitikimą Taline. Nepamirškime „Dainuojančios revoliucijos“, kuri labai prisidėjo prie taikaus Estijos nepriklausomybės atgavimo 1991 metais. Žmonės išėjo į gatves dainuodami, kad stotų akis į akį su jiems kylančiu pavojumi.

[6] Vienas žmogus, kurį mūsų brolis sutiko piligrimystės metu, jam pasakė: „Mano viduje gyvena kūrybingas pyktis.“ Būtent ši jėga skatina ją bent mažais žingsniais siekti pokyčių dabartinėje situacijoje.

[7] „Iš “starets” [Siluano] jis [Sofronijus Sacharovas] išmoko daug to, kas tapo esminiais jo dvasinio gyvenimo pagrindais. Išsiskiria dvi svarbios pamokos: kaip išgyventi apleistumo jausmą, kai maldoje vietoj Dievo patiriama vieniša tuštuma, ir kaip įveikti sielvartą, lydintį intensyvią maldą už kenčiančią pasaulį. Pirmasis aspektas įgavo prasmę per Dievo apleistumo sąvoką, kurią vėliau Sacharovas išplėtojo giliau, antrasis – per maldą Siluanui apreikštą ir jo mokiniui perduotą įsakymą: „Laikyk savo protą pragare ir neprarask vilties!“ Norman Russell, Theosis and Religion (Cambridge University Press 2024), p. 169.

[8] Žr. Mk 2,1-12. Atkreipkite dėmesį į stiprią vyro draugų viltį, jie įveikia visas kliūtis – išardo namo stogą, siekdami padėti jam ir atvesti jį pas Jėzų.

[9] Graikiškas veiksmažodis σπλαγχνίζομαι (splanchnizomai) yra labai stiprus emociškai. Jis reiškia šiltą, užjaučiantį atsaką į poreikį. Išversti šį žodį sudėtinga: „gailestis“, „užuojauta“, „atjauta“ iš dalies perteikia jo prasmę. Tačiau frazė „jo širdis buvo su jais“ galbūt tiksliau išreiškia gilų ir spontanišką jausmą, kurį šis veiksmažodis nurodo. Mato evangelijoje (plg. Mt 14, 14; 15, 32; 18, 27; 20, 34) šis veiksmažodis nėra vien jausmo ar emocijos aprašymas – jis taip pat nurodo praktinį atsaką, kuris atliepia poreikį. Šiuo atveju Jėzus gydo ligonius, o vėliau pamaitina minią. Emocija virsta rūpesčiu ir veiksminga pagalba. Šis veiksmažodis tarsi sutalpina Evangeliją į vieną žodį.

[10] Plg. 1 Tim 4,10 „Mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.“

[11] Plg. Žyd 6,19

[12] Plg. 1 Tes 5,8

[13] Sinodas apie sinodalumą leido Katalikų Bažnyčiai pripažinti ir įvertinti jau esamą įvairovę viduje. Delegatų iš kitų Bažnyčių vaidmuo šiame Sinode buvo svarbus. Ar tai neduoda naujos vilties ekumeninei misijai, siekiant vienybės tarp visų, kurie myli Kristų?

[14] Taizé buvo įkurta karo metu. „Bendrystės parabolė“, kurią stengiamės gyventi kaip skirtingų Bažnyčių, šalių, kultūrų ir amžių broliai, reikalauja nuolatinio rūpesčio, kad taptume vilties ženklu žmonių šeimos susiskaldymuose.

[15] Plg. Rom 8, 21-23

[16] Susidūrę su klimato kaitos iššūkiu ir biologinės įvairovės nykimu, kaip galime gilinti rūpestį mūsų bendrais namais, kuriuose viskas yra tarpusavyje susiję?

[17] Mes, Taizé bendruomenėje, ir toliau einame tiesos paieškų keliu, susidūrę su kaltinimais dėl išnaudojimo ir užpuolimų, pateiktais kai kuriems broliams. Žmonių, kurie kentėjo ir išdrįso kalbėti drąsa skatina mus siekti dar daugiau išmokti iš jų. Jie dažnai vėl ir vėl ieško naujos vilties ir gyvenimo. Jie skatina mus daryti viską, kas įmanoma (žr. www.taize.fr/protection), kad susitikimai Taizé ir kitur būtų saugūs visiems ir kad sąmoningumas šių problemų atžvilgiu didėtų. Mes taip pat esame dėkingi Pripažinimo ir atstatymo komisijai (žr. www.reconnaissancereparation.org), už nukentėjusiųjų išklausymą ir tarpininkavimą.

[18] „Tikiu, kad viltis yra susijusi su tiesa. Kol nesusitaikiau su mirties perspektyva, negalėjau tikėti viltimi. Tai galioja visoms situacijoms. Kaip krikščionys, turime tendenciją pabėgti nuo situacijų, kurios mus veda į neviltį – politiniu, ekologiniu, žmogišku požiūriu... Normalu, kad jos mus šokiruoja, tačiau man atrodo, kad viltis skatina mus stovėti būtent ten, realybėje su šiomis situacijomis, žiūrėti į jas tiesos akimis. Georges Bernanos daug kalba apie viltį kaip herojinę dorybę. Tai dorybė, kuri verčia mus veikti, o ne bėgti, kovoti už tai, ką žinome ar tikime esant gera. Viltis veda mus į Dievo pažadą.“ Clémence Pasquier, interviu su Clémence Houdaille, La Croix 2024 11 10..

[19] Kikujų (Gĩkũyũ) kalboje vienas iš Dievo bruožų yra tas, kad Dievas yra „vertas vilties“ – „Mwihokeku“: Dievas, į kurį galime sudėti savo viltį. Mwĩhoko – viltis; Wĩhokeku – vilties vertumas; Mwĩhokeku – vertas vilties, pvz., Ngai nĩ mwĩhokeku | Dievas yra vertas vilties.

[20] „Jei viltis reiškia dabartinių pavojų įvertinimą, ji taip pat moko mus gyventi dabartyje ir tikėti ateitimi, neapsistojant ties praeitimi ir atsisakant visų nuoskaudų. Galiausiai, tai yra tai, ko mūsų siela alksta, ir vilties nebuvimas daro mus nusivylusius ar net smurtaujančius. Kaip meilė Giesmių giesmės knygoje, viltis sugrąžina gyvybę kūnui, kurį troškimas buvo apleidęs.“ Corine Pelluchon knygoje L'espérance, ou la traversée de l'impossible (Éditions Payot & Rivages, Paryžius, 2023), p. 13-14.

[21] „Būtent tas asmuo ant kryžiaus, kuris kenčia kaip mes, kuris tapo niekuo, apšviečia mūsų tragišką žmogiškąją egzistenciją... Mes nežiūrime į Jėzų kaip į paprastą siektiną pavyzdį, ir neturėtume jo idealizuoti. Mes matome Jėzų kaip Dievą, kuris priima žmogiškąją formą ir kenčia bei verkia su mumis.“ Kwok Pui Lan, teologė iš Honkongo, “God Weeps with Our Pain,” knygoje New Eyes for Reading: Biblical and Theological Reflections by Women from the Third World, red. John S. Pobee ir Barbel von Wartenberg-Potter (Meyer Stone Books, Bloomington, IN, 1987), p. 92.

[22] Plg. Jn 12, 32

[23] „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Brandaus žmogaus bruožas – nebūti lengvai paveikiamam pasaulio dalykų, baimės, įtarumo, teroro sukrėtimų, liūdesio, o tvirtai stovėti tikėjimo ramybėje, tarsi stovint ant saugios ir tvirtos pakrantės, priešais grėsmingą tvaną ir pasaulio audras. Būtent šį tvirtumą Kristus įdiegė krikščionių širdyse, suteikdamas jiems vidinę ramybę, kuri ateina tiems, kurie išgyveno išbandymus.“ Ambrozijus Milanietis, III traktatas, Apie Jokūbą ir palaimintąjį gyvenimą 6, 28, cituojama knygoje Soyons l'âme du monde“(Les Presses de Taizé, 1998 ir 2025) p. 109.

[24] Žr. www.taize.fr/pilgrims-of-peace

[25] Zie Psalm 85:11 Trouw en waarheid omhelzen elkaar, recht en vrede begroeten elkaar met een kus.

Pamaldos kiekvienai dienai

webadmin — 2024-12-02T19:04:46Z

Daugiau ieškokite puslapio apačioje.

Biblijos tekstai cituojami iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.

Pavasario pojūtis Taizé kaimelyje

Dainius — 2024-02-16T11:58:29Z

2024 m. vasario 15 d.

Apmąstymo tekstą galima rasti Taizé svetainėje:
prancūzų k.
anglų k.

Keliauti kartu

Dainius — 2023-12-26T11:02:43Z

Per pastaruosius 18 mėnesių mūsų Taizé bendruomenė išgyveno tikėjimo nuotykį. Su partneriais iš daugelio judėjimų, bendruomenių ir organizacijų priklausančių skirtingoms krikščionių bažnyčioms ruošėme „Dievo tautos susitikimą“, pavadintą „Kartu“ [1] Nuojauta, kurią išsakė brolis Alois [2] atidarant Sinodą skirtą sinodiškumui Katalikų Bažnyčioje aptarti, ruošiantis „Kartu“ paskatino mus labiau įsiklausyti į kitus, ieškoti dovanų, esančių įvairiose Bažnyčios grupėse, taip pat tarp geros valios žmonių visuomenėje.

Šv. Petro aikštėje, Romoje, vykusi ekumeninė maldos vigilija subūrė virš 20 skirtingų Bažnyčių vadovų, pakviestų popiežiaus Pranciškaus, o taip pat 16‐osios Vyskupų Sinodo Generalinės asamblėjos dalyvių ir 18 000 žmonių iš viso pasaulio, įskaitant 4000 jaunuolių, atvykusių į Romą savaitgalio programai ir priimtų vietinių parapijų. Tuo pat metu, vienijantis su vykusia vigilija, žmonės būrėsi maldai ir 222‐ose skirtingose pasaulio vietose.

Žvelgdami atgal, kaip galime suprasti šią patirtį? Kaip tai atveria ateitį krikščionims keliauti kartu? „O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt 23, 8), sakė Jėzus. Argi ne visi krikščionys, broliai ir seserys, yra suvienyti bendrystėje, kuri yra tokia tikra, nepaisant savo netobulumo? Argi tai ne Kristus, kuris kviečia mus ir atveria naują kelią mums, kaip bendrakeleiviams, eiti su Juo pirmyn, kartu su gyvenančiais mūsų visuomenės paribiuose? Šioje kelionėje, suvienijančiame dialoge, norime prisiminti, kad mums reikia vienas kito ne tam, kad primestume savo nuomonę, o kad prisidėtume prie taikos mūsų žmonių šeimoje [3].

Dėkodami už šį augantį bendrystės jausmą galime atrasti varomąją jėgą reikalingą įveikti šiandienos iššūkius, tokius kaip žemės pagalbos šauksmas ir žmonių šeimą ardanti poliarizacija. Per susitikimą ir abipusį klausymąsi keliaukime kartu, kaip Dievo tauta.

Ką mums reiškia iš naujo atrasti kitų klausymąsi? Ar esame pasiruošę suprasti išreikštas baimes, o ne jas atmesti?

Keliaudamas iš Romos į Taizé, sustojau Liublianoje, Slovėnijos sostinėje ir 46‐ojo Taizé Europos jaunimo susitikimo vietoje [4], idant susitikčiau su tarptautine pasiruošimo komanda, kurią sudaro jaunų savanorių komanda, Taizé broliai, Šv. Andriejaus seserys bei draugai iš Slovėnijos. Šis apmąstymas tema „Keliauti kartu“, daugiausia yra tų dienų pokalbių vaisius.

Dėkoju savo broliams, žmonėms, prisidėjusiems prie šios žinutės paruošimo ir visiems, kurie kartu jungsitės į šią kelionę.

Su šilčiausiais linkėjimais,

brolis Matthew

Liublianoje girdėjau kažką sakant: „Šiandien benamystė visuomenėje nėra vien materialių namų klausimas. Daugeliui tai vidinė realybė. Tačiau vidinio saugumo paieškos kartais taip pat gali sukelti minčių, kurios tik labiau izoliuoja”. Kažkas kitas paklausė: „Jei keliaujame kartu, kiek mums reikia tarpusavio sutarimo, kad galėtume pradėti kelionę? Kyla pavojus, kad tuščios frazės slepia tai, kad mes tiesiog toleruojame kitą. Bet kai atsiveriame dialogui, rizikuojame“. Kur mus veda šie klausimai?

Klausytis

Kiekvieno dialogo centre yra klausymasis. Mozė kalbėjo Dievo tautai: „Shema Yisrael“ ‐ „Klausykis, Izraeli!“ (Įst 6, 4) ir šiais žodžiais buvo pavadinta jų kasdienė malda. Po keleto amžių Šv. Benedikto [5] regula prasidėjo žodžiais „Klausykis įdėmiai“.

Klausymasis yra meilės darbas. Klausymasis yra kiekvieno pasitikėjimu grįsto santykio šerdyje. Nesiklausant mažai kas gali augti ar vystytis. Joks santykis negali funkcionuoti be to. Kai kitų klausomės beatodairiškai, suteikiame jiems erdvės būti. Taip įgaliname juos išreikšti tai, ką jiems reikia išreikšti, kartais net tai, ko negalima pasakyti žodžiais.

O klausymosi šerdyje yra tyla [6]. Šventasis Raštas mums duoda daug to pavyzdžių. Elijas sutinka Dievą švelniame tylos vėjelyje, o ne žemės drebėjime, audroje ar ugnyje (1 Kar 19, 11‐13). Marija, Mortos sesuo, sėdi prie Jėzaus kojų ir jo klausosi (Lk 10, 39) [7]. „Tu davei man suprasti“, sako sena biblinė malda (Ps 40, 7).

Šiandien dažnai susidaro įspūdis, kad pasiseka tam, kuris šaukia garsiausiai. Atrodo, kad smurto aplink vis daugiau ir net nebežinome į kurią pusę suktis. Bet Dievas niekada nėra smurto [8] kūrėjas ir nenaudoja prievartos. „Klausausi, ką Dievas, Viešpats, kalba; jis skelbia ramybę savo tautai” (Ps 85, 9).

Argi ne klausymasis ir bandymas suprasti kitą yra kelias į priekį? „Imli širdis“ (1 Kar 3, 9) nepadaro mūsų paklusniais ar negalinčiais paprieštarauti neteisybei, ji kaip tik leidžia mums priimti drąsius ir kūrybiškus sprendimus, įsišaknijusius mūsų giliausiuose įsitikinimuose, kur Dievas yra arčiau nei drįstume tikėtis...

Keliauti

Kai keliaujame per gyvenimą, esame turistai ar piligrimai? Ar keliaujame tik tam, kad stebėtume viską iš šono, ar visgi mumyse yra vidinis troškulys, vedantis mus į priekį? Piligrimas, net ir nematydamas galutinio taško, kiekviename kelionės žingsnyje ieško prasmės, intuityviai jausdamas kryptį. Bet kelias be tikslo gali tapti beprasmiu klajojimu [9].

Kai taip nutiks, ar prisiminsime Jėzaus žodžius „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6)? Keliauti kartu su juo reiškia laikyti šias tris tikroves kartu. Jėzaus asmenyje yra kelias kuriuo einame, galime pasitikėti tuo, ką jis sako, ir jis mus veda į tokią pilnatvę, apie kokią net nesvajojome.

Jėzus nei vieno neatskyrė nuo savo kelionės. Įsišaknijęs bendrystėje su Dievu, jis dalinosi gyvenimu su visais, kas pas jį atėjo, su teisiaisiais ir neteisiaisiais. Jis atpažino Dievo buvimą tuose, kurie yra visuomenės pakraščiuose, nusidėjėliuose ir atmestuosiuose, ir netgi tuose, kurie nebuvo iš jo tautos. Jėzus davė tai, ką turėjo, ir gavo iš tų, kuriuos sutiko. Tai kėlė iššūkius jo gyvenimui, ir dažnai jį praturtindavo.

Argi Jėzus, romios ir malonios širdies [10], nekviečia ir mūsų į šį kelią? Ar mes esame pasiruošę ieškoti nuolankumo dovanos [11] priimant tai, ką kiti gali mums duoti šioje kelionėje?

Keliavimas kartu yra Bažnyčios ir visuomenės gyvenimas. Tačiau kiekvienam žmogui reikia erdvės išreikšti savo kūrybiškumą ir idėjas. Visgi jos duotos tam, kad jomis dalintumės, kad galėtume kartu kurti mūsų gyvenimą Bažnyčioje, žmonių šeimoje. Gitaros stygos yra viena šalia kitos, bet tik kai grojama visomis iš karto išgaunamas gražus garsas…

Būti su kitais

Ne visada lengva būti kartu su kitais. Kiekvienas mūsų turime žaizdų. Kartais sužeidžiame vienas kitą.

Būti su žmonėmis reiškia jų klausytis. Skirti jiems laiką ir vietą pasidalinti savo istorija [12]. Klausytis ‐ tai priimti kitus jų skirtingume. Galime nepritarti ar net turėti kitokią pasaulėžiūrą. Pribloškiantis dalykas, kuris mus ištinka klausantis kitų, leidžiant jiems pasidalinti savo istorija, tai mūsų bendro žmogiškumo atradimas. Skirtumai nėra tokie dideli, kaip įsivaizduojame. Vienybė skirtingume išties yra įmanoma [13]. Galbūt norintys sekti Jėzumi, bus apstulbinti atradę, kad vienybė, esanti Dieve ir Kristuje (Jn 17, 21‐23) viršija mūsų lūkesčius.

Tačiau kai kiti mums sako, kad jie yra sužeisti, ar net kad mes juos sužeidėme, ar išdrįsime priimti jų žodžius į širdį? Lengvai galime pulti į savigynos mechanizmus. Tada nustojame klausytis, bandome apsaugoti save ar savo pažiūras. Argi širdies atjauta nereiškia būti pasirengus priimti kito kančią rimtai? Galbūt kartais kentėjimas kartu atveria kelią, kur galime būti kartu, net jei nesame pasirengę palikti tos kančios praeityje [14].

Kartais turime žengti žingsnį atgal. Tokiomis akimirkomis galime pavesti save Šventajai Dvasiai ir prašyti Dvasios išmokyti mus visko, ką turime žinoti [15]. Tai reiškia būti pakankamai nuolankiais neprimesti savo idealų, bet priimti kito žmogaus indėlį [16].

Turime niekada nepamesti vilties [17]. Apaštalas Paulius, anksčiau priešinęsis, o vėliau buvęs persmelktas amžinos Prisikėlusio Jėzaus meilės, užtikrina mus, kad Dievo meilė buvo išlieta mūsų širdyse mums duotos Šventosios Dvasios (Rom 5, 5). Galime remtis šiuo švelniu buvimu net kai jo nejaučiame. Ar tada mumyse atgims pasitikėjimas, nors ir trapus, suteikiantis pakankamai šviesos, kad galėtume žengti kitą žingsnį kartu su Dievu ir su mums patikėtais žmonėmis?

Likti su Dievu, likti su kitais

Kelionei reikia laiko, net viso gyvenimo, kaip ir klausymuisi reikia laiko, kad santykiai augtų. Galbūt būtent čia ir atsiranda kantri ištvermė ir ištikimybė.

Keliauti su kitais, keliauti su Dievu. Daugumai mūsų šios dvi realybės yra neatskiriamos. Mums reikia abiejų [18].

Kaip iš vynmedžio augančias šakeles Jėzus kviečia mus pasilikti jame, kaip jis pasilieka mumyse (pgl. Jono 15). Pasilikti reiškia tai, kas tęsiasi laikui bėgant. Iš mūsų prašoma ne tik momentinio įsipareigojimo, bet išlikti jame visą gyvenimą. Tik išlikę galime toliau augti ir duoti vaisių.

Koks tai vaisius? Vėliau Jėzus sakė „Mylėkite vienas kitą kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Eiti šiuo keliu reiškia prisiimti riziką atiduoti viską tam, kad sektume Jėzų, ir visiškoje laisvėje mylėtume iki galo. Evangelinė meilė nėra tiesiog susižavėjimas, o savęs dovanojimas kitiems. Tai yra mūsų gyvenimo kelionė, per kurią mes iš tarnų tampame Kristaus draugais.

Vaisiai gimsta iš pilnavertiškai gyvenamų gyvenimų. Jie auga natūraliai kai pasiliekame Kristuje ir gyvename pagal jo gyvenimą, tarsi šakelės imančios gyvybę iš vynmedžio. Galime atrasti džiaugsmo pilnatvę kai priimame Evangelijos iššūkį. Ar esame tam pasiruošę?

Keliauti kartu šiandienos pasaulyje

Susidurdami su šiandienos iššūkiais ir mūsų pačių trapumu, kai kurie žmonės kartais jaučiasi benamiais. Matome sužalotą Dievo kūriniją, kurios dalis yra sužalota mūsų žmonių šeima. Kentėjimas gali būti perduodamas iš kartos į kartą tautose, kurios buvo išnaudotos ir žemintos. Žinome šeimas, kurios yra plėšomos konfliktų ir karo. Taip pat pripažįstame, kad yra žmonių, išpažįstančių Kristaus vardą Bažnyčioje ir mūsų Taizé bendruomenėje, kurie sugadino gyvenimą kitiems. [19].

Visgi ar nėra kvietimo šiuos iššūkius priimti kartu? Vienas afrikietiškas posakis moko: „Ėjimas kartu ilgą kelionę paverčia trumpa“. „Didžiojoje laukinių gyvūnų migracijoje“ tarp Serengeti ir Masai Mara parkų jaunikliai turi pasikliauti vyresniųjų stiprybe pereinant upę ir jos pakrantę. Ir mums taip pat pasitaiko atvejų, kada turime būti nešami. Arba išmokti priimti tai, kad esame nešami…

Ir kai susiduriame su tokiais išbandymais, galime išgyventi grožio, transcendencijos patirtis, kurios mums padeda atrasti tą kibirkštį, įkvepiančią mus iškeliauti su naujomis jėgomis [20].

Jėzaus prisikėlimo dieną du jo draugai išvyko iš Jeruzalės, kur jis buvo nužudytas (Lk 24, 13‐35). Bet jiems beeinant, prie jų prisijungė nepažįstamas žmogus. Vėliau, jiems susėdus prie stalo, jie suprato, kad su jais buvo Jėzus. Nepažįstami žmonės gali mums padėti įžvelgti Kristaus buvimą ir dar kartą suvokti, kad jis visada yra su mumis.

„Nebijokite“, jis šnabžda mums į širdis, „Esu su jumis iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Ar klausysime šio pažado?

Nors jaučiamės menki ir neturtingi, ar išdrįsime ir vėl leistis į kelionę, tik ne vieni, o kartu su kitais, vieni kitus praturtindami, kaip raugas įmaišytas į miltus (Mt 13, 33)?

Pilnas tekstas pdf formatu

[1] Ši vigilija įvyko 2023 m. rugsėjo 30 d. Daugiau informacijos rasite adresu www.together2023.net.

[2] Brolis Alois, Taizé prioras nuo brolio Roger mirties 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. gruodžio 2 d. Kaip galėtume išreikšti jam savo dėkingumą už šiuos 18 metų buvimo Bendrystės tarnu mūsų bendruomenėje, už jo nuolatines ekumenines pastangas ir troškimą visada ieškoti solidarumo su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos?

[3] Kaip Dievas kreipiasi į mus, kai susiduriame su kančiomis, kurias sukėlė konfliktai Ukrainoje, Palestinoje ir Izraelyje, Afganistane, Mianmare, Pakistane, Haityje, Nikaragvoje, Sudane ir daugelyje kitų šiandieninio pasaulio vietų?

[4] Nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki 2024 m. sausio 1 d.

[5] Šventasis Benediktas Nursietis (480 m. – 547 m.) buvo Vakarų vienuolijos tėvas. Jo parašyta regula buvo priimta visoje Europoje kuriantis vienuolynams ir turėjo įtakos daugeliui vėlesnių vienuolijų regulų.

[6] Vigilijos „Kartu” metu popiežius Pranciškus kalbėjo apie tylą: „Šį vakarą mes, krikščionys, tylėjome prieš San Damiano kryžių, kaip mokiniai, klausantys priešais kryžių, Mokytojo sostą. Mūsų tyla nebuvo tuščia, tai buvo akimirka, kupina tikėjimo, lūkesčių ir pasirengimo. Triukšmo pilname pasaulyje mes nesame pratę prie tylos; iš tiesų kartais mes su tuo kovojame, nes tyla verčia mus susitikti Dievą ir save. Tačiau tai yra žodžio ir gyvenimo pamatas (...) Tyla bažnytinėje bendruomenėje leidžia broliškai bendrauti“.

[7] Daugelyje kultūrų sėdėjimas prie kažkieno kojų arba pėdų lietimas yra būdas tą žmogų pagerbti. Ką mums galėtų reikšti sėdėjimas prie Jėzaus kojų?

[8] Jėzaus mirtis ant kryžiaus mums parodo, kad Dievas yra su kenčiančiaisiais ir niekada nėra kančios autorių pusėje. Jėzus verkė mirus jo draugui Lozoriui; ir jo prisikėlimas parodo mums, kad mirtis ir kančia niekada netars paskutinio žodžio.

[9] Kartais, dėl įvairių priežasčių, išgyvename tokias akimirkas, kai nebematome jokio tikslo. Būna akimirkų, kai turime susitaikyti, jog esame niekieno žemėje.

[10] Žr. Mt 11,30. Kai mūsų širdis tampa švelnesnė, ar tai nėra ženklas, kad einame su Jėzumi? Meilės priešingybė yra ne pyktis ar neapykanta, o širdies kietumas.

[11] Nuolankumas neturi nieko bendra su paklusnumu ar pažeminimu. Atvirkščiai, tai reikalauja didelės vidinės jėgos ir niekada nesugriauna žmogaus dovanų ar savybių.

[12] „Vienintelis būdas pažinti mūsų istorijas yra pažinti žmones ir tada jie gali papasakoti istoriją. (...) Istorijos, o ypač dainos, padeda mums prisiminti. Štai kodėl aš pasakoju istorijas ir dainuoju savo adnyamathanha kalba, nes tai padeda man prisiminti, kas aš esu. Tai padeda man prisiminti, kad esu sukurta pagal Dievo paveikslą ir kad Dievas kaip Kūrėjas sukūrė viską. Ir aš tai prisimenu“. Aunty Denise Chapman, Adnyamathanha vyresnioji ir Jungtinės pietų Australijos protestantų bažnyčios pastorė. Iš knygos Yarta Wandatha © 2014 Denise Chapman.

[13] Žr. Pastorė Anne‐Laure Danet: „Skilimai nėra tas pats, kas įvairovė. Mes kalbame ne apie Bažnyčių įvairovę. Tai normalu, netgi būtina, nes atsižvelgiama į atitinkamas mūsų tapatybes: kultūrinę, istorinę, socialinę, etninę, seksualinę ir kt. Jei šios tapatybės yra antrinės, nes Kristuje „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28), jos egzistuoja ir būtent jose įkūnytas tikinčiųjų buvimas. Nuo to momento, kai jos lieka antraeilės, jos tampa turtais, leisdamos tam tikrą poringumą. (...) Tapatybės ne niveliuojamos, o stiprinamos ir tobulinamos neatskiriant, (...), o priešingai, kitame atpažįstant Šventosios Dvasios dovanas ir veikimą. Taigi jos leidžia sukurti bendrą tapatybę. Tai dar vienas žingsnis ekumeniniame judėjime, kuris nuo vienybės įvairovėje (atmetant visas vienodumo formas) perėjo prie vienybės sutaikytoje įvairovėje. (Versta iš „La diversité en Église, de la division à l'enrichissement mutuel“, Contacts, Revue Française de l'Orthodoxie Nr. 282, 2023 m. balandžio–birželio mėn.)

[14] Žr. Šv. Maksimas Išpažinėjas; „Parodykime vieni kitiems užuojautą ir nuolankumu gydykime vieni kitus“. (Asketiškas gyvenimas, 41).

[15] Ekumeninės maldos vigilijos „Kartu“ metu kreipėmės į Šventąją Dvasią senovine malda „Adsumus Sancte Spiritus (Stovime prieš tave Šventoji Dvasia)“, kuria nuo seniausių laikų buvo meldžiamasi prieš ekumeninius susirinkimus, prašant Šventosios Dvasios parodyti kelią. Žr. https://tinyurl.com/Adsumus.

[16] „Dievo karalystė“ nėra idealios vizijos objektas, bet yra įsišaknijusi „tikrovėje“. (...) Vizija, kuri nėra įsišaknijusi šio pasaulio tikrovėje, yra iliuzija. Iliuziją sukuria negebėjimas arba atsisakymas susidoroti su gyvenimo problemomis. Tai pabėgimas į nerealumo karalystę iš tikrovės pasaulio.“ Choan‐Seng Song, Taivano teologas, Jesus and the Reign of God, Fortress Press, 1993, p. 77.

[17] Savo Apreiškimuose XIV amžiaus anglų anchoritė Julijona Norvičietė rašė: (Dievas) nori, kad žinotume, jog jis kreipia dėmesį ne tik į kilnius ir didingus dalykus, bet rūpinasi ir menkais ir mažais, žemais ir paprastais, tiek vienais, tiek kitais. Tai jis turi omenyje sakydamas: „Viskas bus gerai“, nes nori, kad žinotume, jog net menkiausias dalykas nebus pamirštas.

[18] „Mūsų Dievo buvimo pajauta bus iškreipta, jei nematysime Dievo tikrovės savo artimo tikrovės atžvilgiu. Ir mūsų artimo tikrovės pojūtis bus iškreiptas, nebent žiūrėsime į Dievo tikrovę.” Kosuke Koyama, japonų teologas, Water Buffalo Theology, Orbis Books, 1974, p. 91.

[19] Žr. „Tiesos išaiškinimas“. Pripažįstame, kad tai yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu išklausome nukentėjusiuosius, pripažįstame jų kančias ir darome viską, kad visiems būtų užtikrinta saugi aplinka.

[20] Šventasis Augustinas iš Hipono: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senas ir toks naujas: vėlai pamilau tave. Ir matai, tu buvai viduje, o aš buvau išoriniame pasaulyje ir ten tavęs ieškojau, ir būdamas nejaukioje būsenoje pasinėriau į tuos sukurtus dalykus, kuriuos tu padarei. Tu buvai su manimi, o aš ne su tavimi. (...) Tu palietei mane, ir aš degu, kad pasiekčiau tavo ramybę“ (Išpažinimai 10.27.38).

Vidinis gyvenimas ir solidarumas

Dainius — 2023-01-31T09:29:08Z

Kur galime rasti visuotinės brolystės ir seserystės šaltinį mūsų žemiškoje šeimoje ir visoje kūrinijoje? Laikui bėgant, į šį klausimą skirtingai atsakė įvairių pasaulio tautų dvasingumo tradicijos.

Krikščionims išaušo metas siekti giliau suprasti savo tikėjimą. Nesipuikuoti ir neteigti, kad jie žino atsakymus į viską, bet veiksmingiau prisidėti prie bendrų ieškojimų tų žmonių, kurie nenori tiesiog paklusti savo likimui, o verčiau renkasi spręsti didžiuosius šiandienos klausimus. Ši žinutė 2023-iesiems siekia įvardinti veiksmų kryptis, kurios padėtų atnaujinti šių laikų krikščionių gyvenimą.

„Melstis ir daryti, kas teisinga.“ Siaubingais Antrojo pasaulinio karo metais tokia buvo pastoriaus Dytricho Bonheferio (Dietrich Bonhoeffer) nuojauta [1]. Būdamas kalėjime, jis apmąstė pagrindinius krikščioniškojo gyvenimo aspektus. Karo tragedijos verpetuose jis išliko savimi. Tų laikų tamsoje jis aiškiai matė:

Mūsų buvimas krikščionimis šiandien susideda tik iš dviejų dalykų: maldos ir teisingų darbų tarp žmonių. Visas krikščioniškasis mąstymas, kalbėjimas ir organizavimas privalo atgimti iš šios maldos ir veiksmo. [2]

Kaip galime iškomunikuoti šią intuiciją šiandienai? Kiekvienas galėtų pateikti savo atsakymą. Taizé mes sakytume: pagilindami savo vidinį gyvenimą ir solidarumą su kitais, arba kitais žodžiais, puoselėjant mūsų maldos gyvenimą ir plečiant mūsų draugystę.

Dytricho Bonheferio liudijimas gali padėti mums atpažinti Dievo buvimo ženklus mūsų gyvenimuose. Jis puikiai suvokė, kad jo laikais veikė absoliutus blogis, tačiau vidinis impulsas padėjo jam ir daugeliui kitų žmonių ekstremalaus smurto situacijose pasirinkti viltį ir pasitikėjimą Dievu, nenusiviliant žmonija.

Šiandien mes, savo ruožtu, galime pasirinkti pasitikėjimą. Esame laisvi mūsų pasaulio šerdyje įžvelgti šviesą, kuri ateina iš kitur. Net kai išgyvename sunkumus, net kai atrodo, jog Dievas neatsiliepia į mūsų šauksmą, ta šviesa užteka mūsų širdyse kaip aušrinė (2 Pt 1, 19)

Brolis Alois

Rinktis pasitikėjimą

Šiandien, kai jaunąją kartą, ir ne tik ją, slegia sunki našta, kas gali perkeisti mūsų požiūrį ir pažadinti kūrybiškumą? Be abejo egzistuoja daugybė priežasčių jaustis nerimastingai, kas gali stipriai paveikti tai, kaip matome pasaulį ir save pačius. Kai kurie žmonės net pradeda abejoti Dievu ir jo buvimu pasaulyje.

Nerimas yra suprantama reakcija. Jis gali atnešti mums naudos, kai padeda mums atpažinti gresiančius pavojus, leidžia būti atidiems ir ne tokiems naiviems. Tačiau, turime būti atsargūs ir nepasiduoti fatalizmui, cinizmui ar baimei, kurie gali įsprausti mus į negatyvumo verpetą.

Kad nepatektume į aklavietę, Evangelija duoda mums kryptį, rodydama į Jėzų Kristų, kuris eina mūsų priešakyje. Savo gyvenime Kristus patyrė ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Jis išgyveno vis didėjantį priešiškumą, kurį „vainikavo“ ekstremalus smurtas ant kryžiaus. Tačiau mirtis netarė paskutinio žodžio, nes Dievas prikėlė jį ir jis gyvas per amžius. Tai yra nuostabioji Evangelijos dalis. Pirmieji šio įvykio liudytojai kviečia mus surizikuoti ir pasitikėti šia žinia.

Ir šiandien Kristus žengia šalia kiekvieno žmogaus, skelbdamas besąlygišką Dievo meilę. Per Šventąją Dvasią, Dievo kvėpavimą, Jis įgalina mus atsilaikyti ir kiekvienam žmogui suteikia nepažeminamą orumą.

Būkime vedami ne vien to, kas pas mus ateina iš išorės, bet taip pat priimkime ir vidinę šviesą, pasitikėjimą, vadinamą tikėjimu.

Ieškoti atsinaujinimo maldoje

Reikia žengti asmeninį žingsnį norint savo gyvenimus, kitus žmones ir pasaulį matyti naujai. Tai įvyksta mūsų būties gelmėse, kuomet į savo gyvenimą pakviečiame švelnų Dievo buvimą. Tame yra ir vidinis krypties pasikeitimas, Evangelijose vadinamas
atsivertimu, kuris mus skatina priimti Dievo paguodą ir vis labiau mylėti.

Visi galime ieškoti laiko ir erdvės vidinei tylai, vietos klausytis, ir atrasti bendrystę su Dievu. Jėzus jau pakvietė savo draugus tai daryti: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).

Šiandien šis kvietimas skamba taip, lyg skatintų eiti prieš srovę. Gyvename laike, kuomet viskas tampa vis labiau poliarizuota, kai mūsų visuomenėse, o kartais ir Bažnyčiose bei šeimose, auga atskirtis. Šiame kontekste triukšmas ir melas užgožia tylius vidinius pokyčius, kuriems reikia laiko.

Todėl malda kaip niekad svarbi: tai vilties šaltinis, kelias į ramybę; jos dėka dialogo durys yra atviros net su tais, kurie mums priešiški, ar mato dalykus kitaip nei mes.

Eiti kartu su kitais

Kartu su asmenine malda yra kitas kvietimas: eiti kartu su kitais, siekiant visuotinės brolystės ir seserystės, kurių ženklus stengiamės pažinti. Vidinis gyvenimas nėra izoliuota ambicija; jis tęsiasi kartu su tais, kurie taip pat ieško.

Jau dabar galime pradėti padėdami matomai krikščionių vienybei augti! Žinoma, ne tam, kad būtume stipresni už šį nedraugišką pasaulį, bet tam, kad išlaisvintume Evangelijos dinamiškumą. Mums nereikia laukti kol visi teologiniai klausimai bus suvienodinti tam, kad galėtume kartu melstis.

Kartais, kuomet sutinkame kitų denominacijų krikščionis, suvokiame pozicijas, kurios atrodo, o kartais ir tikrai yra, nesuderinamos, bent jau koncepcijų lygmenyje. Vietoj to, kad jas akcentuotume, galime rinktis kitą požiūrį – vėl ir vėl pradėti kartu melstis. Tokia vienybės praktika leis Dievo žmonėms keliauti bendro tikėjimo išpažinimo link.

Galbūt tai taip pat leis pakeisti tai, kaip mes matome Bažnyčią: ar galėtume ją vis labiau matyti kaip didelę žmonių šeimą, kuri renkasi mylėti kaip mylėjo Kristus? Norint būti taikos raugu laikas nustoti skatinti tarpusavio susiskaldymą pasiliekant ant lygiagrečių, niekad nesusitinkančių bėgių!

Ši matomos vienybės paieška turi eiti koja kojon su blogio, kuris kartais buvo daromas mūsų Bažnyčiose, pripažinimu ir tvirtu įsipareigojimu imtis būtinų pokyčių. Daugybės žmonių pasitikėjimas buvo sugriautas. Ne išimtis ir Taizé, čia taip pat dalis žmonių išgyveno išdavystę; tą mes puikiai žinome. Pasitikėjimas yra trapi realybė, kuri dažnai turi būti atnaujinta ir atstatyta, ir tai įmanoma tik klausantis tų, kurie buvo sužeisti. [3]

Plėsti mūsų draugystę

Siekiant prisidėti prie pasaulinės šeimos kūrimo, Bažnyčia yra kviečiama būti ateinančios Dievo Karalystės ženklu ir atrasti, ką Šventoji Dvasia kviečia daryti šiandien. Štai keletas tų raginimų, į kuriuos reikia gilintis kartu su kitais.

Šiandien daugeliui žmonių priklausomumo jausmas tampa vis svarbesnis, siekiant suformuoti savo tapatybę. Tačiau šis priklausymas gali užgimti ne priešingybėje ir konfliktuojant su kitais, o per pagarbą ir susitikimą. Taip, ieškokime tiesos dalies, esančios kitame, tai padės mums augti.

Abipusės pagarbos vieta gali būti dialogas tarp skirtingų religijų tikinčiųjų. Šiame dialoge atvirumas kitiems įmanomas, kai mes patys esame įsišakniję savo religinėje tradicijoje, kaip medis, kuriam reikia gilių šaknų tam, kad išaugtų plačios šakos. Tikra draugystė yra įmanoma, net jei ji apima tam tikras kančias dėl to, kad kiti negali atliepti mūsų giliausių įsitikinimų.

Daugelis žmonių šiandien skausmingai suvokia, kokią didžiulę įtaką rasizmas ir visų formų diskriminacija daro tarpasmeniniams santykiams ir daugeliui visuomenių pasaulyje. Kartu ieškokime visko, kas gali padėti mums pakeisti požiūrį į kitus, pavyzdžiui, klausydamiesi tų, kurie paliko savo tėvynę. Priimkime tą kitoniškumo dalį, kuri kiekvieną susitikimą paverčia lobiu.

Ar esame pakankamai dėmesingi žemės šauksmui? Mūsų žmogaus veikla ir aplaidumas kenkia nuostabiai mūsų planetai, apie tai mums primena pastaruoju metu vis dažnėjančios ekologinės nelaimės ir ekstremalios oro sąlygos. Būtina priminti Dievo žmonijai patikėtą atsakomybę. Politiniai ir ekonominiai sprendimai yra būtini, tačiau kiekvienas iš mūsų jau galime supaprastinti savo gyvenimo būdą ir naujai stebėtis kūrinijos grožiu.

Ukrainą ir daugybę kitų pasaulio vietų niokojančio karo kontekste kai kuriems žmonėms labai sunku melstis, tarsi Dievo nebūtų arba jis tylėtų blogio akivaizdoje. Ir vis dėlto malda už taiką žadina mūsų atsakomybės jausmą ir mūsų solidarumą su visais, kurie taip siaubingai kenčia nuo karo tragedijos. Nereikia prašyti lengvos taikos, kuri pergalę pripažįsta agresoriui, o tikros ir reiklios taikos, kuri, tam kad būtų ilgalaikė, turi apimti teisingumą ir tiesą. Taip, melstis už taiką yra svarbiau nei bet kada.

Tiems iš mūsų, kurie tiki, pasitikėjimas Dievu gali suteikti viltį, kuri yra galingesnė už ateities baimę. Tai ne naivus pasitikėjimas, o mūsų širdyse įsišaknijęs įsitikinimas, kad Dievas veikia kūrinijoje ir kviečia mus veikti drauge, prisiimant atsakomybę už save... ir už ateinančią kartą.

Kai taika atrodo nepasiekiamas idealas, o smurtas ardo tautų šeimą, kai mus neramina įvairiausi pavojai, prisiminkime: vidiniame gyvenime, kuris gali būti labai skurdus, solidarume su artimu ir vis stiprėjančioje draugystėje, Prisikėlęs Kristus ateina mūsų pasitikti. Kristus keičia mūsų požiūrį, vesdamas mus į platesnį pasaulį ir kviesdamas žengti netikėtus žingsnius į priekį. Ar mes jį pasveikinsime?

Žinutė PDF formatu

[1] Dėl įsitraukimo į aktyvų pasipriešinimą Hitleriui ir veiklos Išpažinėjų bažnyčioje, Dytrichas Bonheferis (1906-1945 m.) buvo įkalintas (1943 m.) ir nužudytas (1945 m.). Jo raštai, ypač laiškai ir pamąstymai, parašyti kalėjime, turėjo stiprų poveikį po karo ir išlieka aktualūs iki šių dienų.

[2] „Mintys apie krikšto dieną D.W.R. Bethge“ (1944 m. gegužė), rinkinyje Pasipriešinimas ir atsidavimas p. 353

[3] Daugiau informacijos šia tema rasite brolio Alois pranešime „Bažnyčioje ir Taizé: tiesos paieškos turi tęstis“, išleisto Europos susitikimo Rostoke proga. Pranešimą rasite www.taize.fr/protection

Maldos intencijos

Dainius — 2022-03-19T20:42:29Z

Kiekvieną penktadienio vakarą Taizé visi susirenkame melstis prie kryžiaus – tai metas atsinešti prie Kristaus kryžiaus savo ir kitų naštas.

Tapti vienybės kūrėjais

Dainius — 2022-02-19T10:46:54Z

Padėti ugdyti vienybę ir kurti tvirtus santykius tarp žmonių ‐ tai vienas didžiausių šio meto iššūkių.
Šiai dienai būdingi prieštaringi pokyčiai.

Viena vertus, žmonija vis labiau suvokia, kaip glaudžiai ji yra susijusi su visa kūrinija. Pandemija dar kartą mums priminė, kad esame viena šeima; kartu išgyvename vargus ir įveikti juos galime tik vienybėje.

Tačiau matome ir kitą to pusę ‐ pasaulis vis labiau socialiai, politiškai ir etiškai pasidalijęs. To pasekmė ‐ nauji skilimai visuomenėje, valstybėse ir netgi šeimose. Krikščionys nėra atsparūs tokiems priešiškumams. Tarp Bažnytinių bendruomenių ir netgi jų viduje vis labiau ryškėja skirtingos pozicijos, kurios galiausiai veda į susiskaldymą, nors šiuo metu mūsų taikos liudijimas šiuose skirtumuose būtų esminis.

Kai kuriose šalyse šie susipriešinimai veda į nepasitikėjimą krikščionių bendruomene, kurį tik paaštrina seksualinio išnaudojimo ir dvasinės prievartos skandalai jų viduje. Daugybė žmonių jaučia, jog jų pasitikėjimas buvo išduotas. Taizé bendruomenė ne išimtis – pastaraisiais metais mes taip pat stengėmės ieškoti tiesos šių rimtų klausimų kontekste. Ir mes trokštame daryti viską, ką galime, kad Taizé būtų saugi vieta kiekvienam žmogui (www.taize.fr/protection).

Bažnyčia yra pašaukta būti draugystės vieta visiems. Būtent todėl šiandien atsirado poreikis radikaliai atsiversti ir likti ištikimiems Evangelijai. Kristus, parodydamas didžiausią save dovanojančią meilę atvėrė naują šaltinį, iš kurio galime semtis jėgų gyventi kaip broliai ir seserys, kad pajėgtume skelbti visų žmonių orumą ir rūpintis kūrinija. Kristus mus kviečia savo broliška meile būti ženklu, kad Jis atėjo suvienyti visą žmoniją Dievo meilėje.

Norėčiau, kad šie pasiūlymai 2022 metams mus paskatintų savęs paklausti: koks gali būti mūsų vaidmuo puoselėjant vienybę žmonijoje, visoje kūrinijoje, artimųjų rate, mūsų Bažnyčioje, bendruomenėse, ar netgi mūsų širdyse?

br. Alois

Kiekvienas iš šių šešių pasiūlymų yra papildytas tekstu, kuris padės įsigilinti ir apmąstyti. Šios trumpos citatos bus dar išsamiau išnagrinėtos straipsniuose mūsų tinklalapyje, tinklalaidėse ir užsiėmimuose pačiame Taizé.

Taip pat kiekvienam pasiūlymui priskyrėme Šventojo Rašto ištraukas bei komentarus, juos rasite mūsų interneto svetainėje. Jie įkvėps ir tekstus, kuriuos naudosime Šventojo Rašto įvadams Taizé.

Pirmas pasiūlymas | Džiaugsmas priimti

Visi mes galime prisidėti prie ateities taikos ir vienybės žmonijoje. Tai prasideda nuo santykių, kuriuos kuriame vienas su kitu. Turime rūpintis vienas kitu, savo šeimose, savo artimųjų ir draugų rate, ypač išbandymų metu.

Žmonijos vienybė taip pat auga kaskart, kai atsiveriame tiems, kurie yra kilę iš kitokios aplinkos nei mes. Ar galime dažniau eiti kitų link, net ir tų, kurių nepastebėtume spontaniškai? Neretai nustebsime iš jų sulaukę to, ko nė neįsivaizdavome.

Jei neleisime baimėms ir abejonėms mūsų paralyžiuoti, mus aplankys priėmimo džiaugsmas. Savo tapatybę mes atrandame santykiuose su kitais ir tai netgi gali padėti mums išbristi iš vidinio liūdesio ir suteikti prasmę mūsų egzistencijai.

Viename iš palyginimų, kuriuos pasakoja Jėzus, sužeistam žmogui padeda nepažįstamas praeivis. Taip pasielgdamas šis žmogus rizikavo, jis peržengė etninius, politinius ir religinius barjerus. Ar tas spontaniškas poelgis, per kurį jis tapo sužeistojo artimu, neįprasmino jo gyvenimo tą dieną? Dar ir šiandien prisimename ir esame įkvėpti šio „gerojo Samariečio“ ﴾Lk 10, 29‐37﴿ paveikslo.

„Vienas iš posakių mūsų šalyje yra Ubuntu – buvimo žmogumi esmė. Ubuntu ypač kalba apie tai, kad kaip žmonės, mes negalime egzistuoti atskirai. Tai kalba apie mūsų tarpusavio ryšį. Pernelyg dažnai galvojame apie save kaip individus, atskirtus vienas nuo kito, tačiau juk esame susiję tarpusavyje ir mūsų veiksmai veikia visą pasaulį.” – Anglikonų arkivyskupas emeritas Desmond Tutu, kovos su apartheidu šalininkas ir susitaikymo Pietų Afrikoje puoselėtojas

Antras pasiūlymas | Puoselėti dialogą

Norint padėti vienybei augti, pirmiausia reikia kurti pasitikėjimo ryšius. Tačiau pernelyg dažnai žmonių santykius į pavojų stato nepasitikėjimas. Žodinis smurtas vis dažniau pasitelkiamas viešose diskusijose ir socialiniuose tinkluose, o baimė tampa pagrindiniu įrankiu. Kaip turėtume reaguoti į tokius dalykus?

Galime apsispręsti klausytis ir leistis į dialogą. Tai nereiškia, kad turime būtinai pritarti kito asmens nuomonei, tačiau turėtume stengtis, kad pokalbis su kitaip mąstančiais tęstųsi. Darykime viską, kas mūsų galioje, kad dialogas nenutrūktų.

Pasiryžkime niekada neklijuoti kitiems etikečių ir neperduoti išankstinių nusistatymų. Žmogaus vertė neturėtų priklausyti vien tik nuo tam tikrų jo veiksmų ar nuomonės. Nesutarimai, net labai radikalūs, gali būti reiškiami be agresijos ‐ nors turime pripažinti, kad tam tikrose situacijose, pyktį išreikšti būtina.

Egzistuoja savos tapatybės apsaugojimo refleksai, kurie dar labiau didina įtampą mūsų visuomenėse. Ne išimtis ir krikščionių bendruomenės. Užuot susipriešindami su kitais, galbūt galime ugdyti savo tapatybę ir supratingumą, neatmetantį kito, o atvirą visiems?

„Tikriausia ir broliškiausia draugystė įmanoma tarp žmonių, kurie turi skirtingas nuomones apie esminius klausimus. Į tai natūraliai įeina kančios elementas, tačiau dėl to mūsų draugas mums tampa dar brangesnis.“ – Prancūzų filosofas Jacques Maritain, 1970 m.

Trečias pasiūlymas | Visi esame broliai ir seserys

Tam, kad vienybė augtų, reikia atsisakyti socialinės nelygybės. Dalis nesutarimų gimsta iš atskirties, kurią patyrė ar kentėjo daugybė žmonių, o kartais ištisos tautos.

Su visais krikščionimis, visų religijų tikinčiaisiais, visais geros valios žmonėmis netikinčiais Dievą, galime vienytis su visais žmonėmis esančiais pavojingose situacijose, su atskirtaisiais, migrantais, kurių gyvenimo kelionės dažnai lydimos didelio skausmo.

Gyvenimas brolystėje prasideda nuo mūsų durų slenksčio. Perženkime segregaciją ir kurkime draugystę. Taip pamatysime, kad mūsų širdys taps vis atviresnės, platesnės, vis žmogiškesnės. Ar suvokiame kiek mūsų asmeninis gyvenimo būdas gali turėti įtakos visai kitai pasaulio pusei?

Tikintiesiems gyvenimas brolystėje yra neatskiriamas nuo tikėjimo. Jėzus sakė: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ ﴾Mt 25, 40﴿ Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus susivienijo su kiekvienu žmogumi. Artinamės prie jo, kai einame prie tų, kurie buvo gyvenimo sužeisti; jie įgalina mus žengti į gilesnį santykį su juo.

„Didžiausias šiandienos iššūkis yra šis: kaip sukelti širdies revoliuciją - revoliuciją, kuri turi prasidėti kiekviename mūsų. Kai pradedame nuo žemiausios vietos, plauti kitų kojas, mylėti savo brolius ir seseris tokia meile, tokia aistra, kuri veda link kryžiaus, galime iš tiesų sakyti: dabar aš pradėjau.“ – Amerikiečių žurnalistė Dorothy Day, apie kovą už žmogaus teises, 1963 m.

Ketvirtas pasiūlymas | Solidarumas su visa kūrinija

Šiandien daug aiškiau matome kūrinijos vienybę. Visų gyvų būtybių tarpusavio priklausomybė padeda mums suprasti, kad tam tikra prasme esame visų būtybių seserys ir broliai. Tikintiesiems mūsų nuostabi planeta yra Dievo mums patikėta dovana, kurią turime perleisti kitai kartai.

Šiandien matome kaip stipriai planeta yra nualinta žmonių veiklos. Pastaruoju metu gamtos katastrofos bei ekstremalūs klimato kaitos reiškiniai paveikė didelę pasaulio dalį. Vis daugiau žmonių paliks savo šalis dėl šių reiškinių, kadangi jose nebus įmanoma gyventi. Jau kelis dešimtmečius daug atliktų mokslinių tyrimų mus įspėja apie biologinės įvairovės naikinimą.

Šių ekologinių nelaimių akivaizdoje politiniai sprendimai, mokslinės inovacijos ir socialiniai pasirinkimai yra labai svarbūs. Daugybė jaunų žmonių priima drąsius sprendimus, bet dauguma jų yra kankinami nusivylimo ir pykčio ‐ ir tai yra visiškai suprantama.

Neleiskime nusivylimui mūsų užvaldyti! Juk dažnai pokyčiai prasideda „nuo beveik nulio.“ Tikintiems žmonėms tikėjimas Dievu sužadina pasiryžimą ir pasitikėjimą, kad žmogus sugebės reaguoti į šias krizes. Ar galime visi savęs paklausti: kokius konkrečius veiksmus, net ir menkus, galiu pasiryžti atlikti artimoje ateityje, kad pradėčiau ar sustiprinčiau ekologinį atsivertimą?

„Mes visi, nesvarbu kas ir iš kur esame, galime būti svarbūs keičiant mūsų bendrą atsaką į šią beprecedentę klimato kaitos ir aplinkos degradavimo grėsmę. Rūpintis Dievo kūrinija yra dvasinis pavedimas reikalaujantis įsipareigojimo. Tai yra kritinis momentas. Mūsų vaikų ir mūsų bendrų namų ateitis priklauso nuo to.“ – Bendra popiežiaus Pranciškaus, patriarcho Baltramiejaus ir Kenterberio arkivyskupo Justin Welby žinia, 2021 m. rugsėjo 1 d.

Penktas pasiūlymas | Krikščionių vienybės troškimas

Vienybės paieškos krikščionims yra didelis iššūkis. Kaip galime būti brolystės raugas, jei pasiliekame savo nesutarimuose? Kristuje randame unikalų vienybės šaltinį ﴾Jn 17, 20‐21; Ef 2, 14﴿. Atiduodamas gyvybę ant kryžiaus, jis parodė didžiausią meilę, naikinančią neapykantą ir barjerus tarp žmonių.

Evangelija mus kviečia peržengti susiskaldymą ir liudyti, kad vienybė galima ir didelėje įvairovėje. Ar tai nėra ypač svarbus indėlis, kuriuo krikščionys yra kviečiami prisidėti tam, kad visa žmonija galėtų gyventi kaip broliai ir seserys? Toks liudijimas kalba garsiau nei žodžiai.

Evangelija mus kviečia puoselėti vienybės kūrimo meną. Visi mes galime būti vienybės kūrėjai užmegzdami klausymosi ir draugystės ryšius kad ir kur bebūtume.

Dialoge tarp krikščioniškųjų konfesijų į esamus skirtumus privalu žiūrėti rimtai, teologiniai moksliniai tyrimai yra būtini. Tačiau dialogas pats savaime neatveda į akivaizdžią vienybę.

Norėdami eiti į priekį, turėtume dažniau susitikti su pakrikštytais skirtingų Bažnyčių nariais bendroje maldoje, kurios centre yra Dievo žodis. Kas žino? Šventoji Dvasia gali mus nustebinti. Galbūt atrasime, kad Jėzus yra tas, kuris mus suartina ir kad Kristaus meilė gali suspindėti daug ryškiau, kai imame nuolankiai pripažinti, ko mums trūksta, ir kai tampame atviri tam, ką galime gauti iš kitų.

„Svarbiausia yra sutikti duoti ir priimti vieniems iš kitų. Nepulti į dogminį reliatyvizmą, verčiau įsisąmoninti, kad esminiai apaštališkojo tikėjimo dalykai gali būti išreikšti skirtingomis, bet viena su kita sueinančiomis linijomis. O likusiems – tikėti ir laukti naujo Dvasios išsiliejimo ir būti pasiruošusiems ją priimti“. – Elisabeth Behr‐Sigel, ortodoksų teologė, 1986 m.

Šeštas pasiūlymas | Leisti Dievui suvienyti mūsų širdis

Kad vienybė augtų, reikia visos mūsų esybės įsipareigojimo, prasidedančio mūsų pačių širdyse. Amžių senumo psalmės žodžiais tariant, mūsų malda kyla į Dievą: „mokyk mano širdį pagarbiai tavo vardo bijoti“ ﴾Ps 86, 11﴿.

Ar norint eiti vidinės vienybės link, kartais nereikia persvarstyti savų troškimų ir susitaikyti su tuo, kad visko patirti, padaryti neįmanoma? Jei mums prieš akis atsiveria daug galimybių, bandykime atskirti, kurios iš jų labiausiai veda į taiką, šviesą ir laimę.

Mumyse yra gilus bendrystės ir vienybės troškulys, ateinantis iš Dievo, ir mes galime tai išreikšti malda. Net ir nedaugžodžiaujant, buvimas tyloje vienam su Dievu padeda mums atrasti gyvenimo prasmę ir atnaujina mūsų pasiryžimą leisti Šventajai Dvasiai veikti mumyse.

Širdies vienybei atrasti vienas kelias visada yra prieinamas: nukreipti akis į Jėzų Kristų, mokytis daugiau pažinti Jį, patikėti Jam savo džiaugsmus ir rūpesčius. Net ir susidūrę su sunkumais, net ir nebūdami tikri dėl savo ateities, galime šitaip žingsnis po žingsnio tęsti savo kelionę tikėdami, kad prisikėlęs Kristus per Šventąją Dvasią visada yra su mumis.

„Įeiti į tylą reiškia klausytis Dievo, pašalinti viską, kas trukdo klausytis ar girdėti Dievą. Tai reiškia klausytis Dievo visur, kur jis išreiškia savo valią, maldoje ir ne tik. Mums reikia šios tylos, kad vykdytume Dievo valią, tylos, kuri pratęsia kitokį mūsų nusiteikimą, kurio mes taip nepaisome... arba kurį niekiname iš abejingumo - savęs surinkimą maldoje.“ Kaip ūkininkas surenka visą derlių į tvartą, kaip tyrinėtojas surenka eksperimento rezultatus, taip ir mes turime „susirinkti“ Dievo valios pėdsakus, užuominas, kvietimus, įsakymus.“ – Madeleine Delbrêl, prancūzų rašytoja, socialinė darbuotoja, 1968 m.

Knygelė PDF formatu

Tiesioginė Taizé pamaldų transliacija

Dainius — 2021-07-02T06:00:00Z

Kiekvieną šeštadienį

Kiekvieną šeštadienį vakarinės Taizé pamaldos tiesiogiai transliuojamos 21.30 val. (Lietuvos laiku) Taizé socialiniuose tinkluose. Nuoroda bus paskelbta šiame puslapyje.

Order of prayer — 09/08/2025

Song	Alleluia (94)
Psalm 23	Alleluia 22 (77)
Reading	Psalm 27:4
Song	Atme in uns (158)
— Silence —
Intercessions	Kyrie 9 (83)
Song	In te confido (46)
Prayer
Song	Laudate Dominum (10)
Gospel	John 20:19-23
Songs	Az egek és a földek (118)
	Ô toi, l'au-delà de tout (149)

All songs from Taizé are © Ateliers et Presses de Taizé.
The song numbers refer to the Taizé songbook 2025-2026.
The songs can also be found from this page.


Psalms for the week

Kiekvieną dieną

Vakarinės pamaldos kasdien transliuojamos tiesiogiai iš Taizé:

nuo pirmadienio iki sekmadienio 21.30 val. (Lietuvos laiku) tiesioginė garso transliacija iš Susitaikinimo bažnyčios. Sąsają galima rasti rėmelyje pagrindiniame svetainės puslapyje ir žemiau šiame puslapyje.

Tiesioginė Taizé pamaldų transliacija

Pamaldų perklausa

Norintys melstis kitu dienos metu, čia ras dviejų paskutinių pamaldų garso įrašus:

2022-02-28 20:30

Your browser does not support the audio element.

2022-02-27 20:30

Your browser does not support the audio element.

Tipinė pamaldų eiga

Šioje tinklalapio skiltyje galima išmokti Taizé giesmių skirtingais balsais.

Vakarinės pamaldos

Giesmė
Psalmė
Skaitinys
Giesmė
Tyla
Užtarimo arba šlovinimo litanija
Giesmė
Palaiminimas
Giesmės

Kaip paruošti bendras pamaldas?

webadmin — 2021-03-05T10:30:00Z

„Kaip tęsti bendrą maldą?“ Šis klausimas dažnai žmonėms kyla po to, kai jie pabūna Taizé arba dalyvauja Taizé susitikimuose kitur.

Štai keletas svarbesnių elementų, reikalingų ruošiant meditacinio pobūdžio maldą, „kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos“.

Pamaldų pradžiai parinkite vieną ar dvi šlovinimo giesmes.

Psalmė

Jėzus melsdamasis kalbėjo šias daugybę amžių kartojamas savo tautos maldas. Krikščionys jose visada rasdavo gyvybės šaltinį. Psalmės sujungia mus į didžiulę visų tikinčiųjų bendruomenę. Jose išreiškiami mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, mūsų pasitikėjimas Dievu, troškimai ir net sielvartai.

Vienas arba du žmonės gali pakaitomis skaityti arba giedoti psalmės eilutes. Po kiekvienos eilutės visi atsako giedodami „Aleliuja“ ar kitą pritarimo giesmę. Jei psalmė giedama, geriau giedoti trumpai, paprastai po dvi eilutes. Susirinkusieji gali tęsti paskutinį akordą, kol solistas gieda psalmės eilutes. Jei psalmė skaitoma, eilutės gali būti ilgesnės. Nebijokite išsirinkti tik keletą labiausiai tinkančių eilučių. Nereikia skaityti visos psalmės.

Skaitinys

Šventojo Rašto skaitymas – tai kelias eiti prie „neišsenkančio šaltinio, kurio dėka Dievas save atiduoda ištroškusiems žmonėms“ (Origenas, III a.). Biblija yra „Dievo laiškas kūriniams“, suteikiantis jiems galimybę „atrasti Dievo širdį jo žodžiuose“ (Grigalius Didysis, VI a.).

Reguliariai besimeldžiančios bendruomenės paprastai Bibliją skaito pastoviai. Kai susirenkama melstis kas savaitę ar kas mėnesį, reikėtų parinkti skaitinius, kuriems nereikalingi komentarai, labiausiai atitinkančius maldos temą ar laikotarpį. Prieš pradedant skaityti, sakoma: „Skaitinys iš…“, arba „Evangelija pagal …“ Jei skaitomi du skaitiniai, pirmasis gali būti pasirinktas iš Senojo Testamento, Apaštalų Laiškų, Apaštalų Darbų arba Apreiškimo Jonui; antrasis skaitinys visada turi būti iš Evangelijos. Tarp skaitinių galima giedoti meditacinę giesmę.

Prieš skaitant arba perskaičius skaitinį, tiktų pasirinkti Kristaus šviesą šlovinančią giesmę. Ją giedant, vaikai ar jaunuoliai su žvakutėmis rankose ateina į priekį uždegti aliejinę lempelę žibintuve. Šis simbolis mums primena, kad net tada, kai tamsiausia naktis gaubia mūsų pačių asmeninį ar visos žmonijos gyvenimą, Kristaus meilė yra niekad negęstanti ugnis.

Giesmė

Tyla

Kai bandome žodžiais išreikšti savo bendrystę su Dievu, greit pritrūkstame minčių. Tačiau mūsų širdies gelmėse, Šventosios Dvasios pagalba, Kristus meldžiasi daug intensyviau, negu manome.

Nors Dievas nenustoja bendrauti su mumis, jis niekad savęs neprimeta. Dievo balsas girdimas tik šnabždesyje, tylos dvelkime. Tylus buvimas Viešpaties akivaizdoje atsivėrus Šventajai Dvasiai jau yra malda.

Kelias į kontempliaciją – tai ne pastangos bet kuria kaina pasiekti vidinę tylą, vadovaujantis kokia nors technika, kuri mumyse sukuria tam tikrą tuštumą. Tačiau jei su vaiko pasitikėjimu leisime Kristui tyliai melstis mumyse, vieną dieną pamatysime, kad mūsų esybės gelmės pripildytos Dievo buvimu.

Kai meldžiamasi drauge su kitais, geriau skirti vieną pakankamai ilgą (5-10 min.) laiko tarpą tylos maldai, negu keletą trumpų. Jei besimeldžiantieji nėra įpratę melstis tyloje, galima jiems trumpai paaiškinti iš anksto, arba baigus ankstesnę giesmę, animatorius gali pasakyti: „Dabar keletą minučių maldą tęsime tyloje“.

Užtarimo malda arba šlovinimo malda

Malda, susidedanti iš trumpų prašymų ar šlovinimų, kurią sustiprina nepertraukiamas akordų tęsimas, kai po kiekvieno maldavimo seka visų giedamas atsakymas, gali tapti bendruomeninės maldos „ugnies kolona“. Melsdamiesi už kitus, išplečiame savo maldą, ji apima visą žmonijos šeimą, mes Dievui pavedame visų žmonių, ypač atstumtųjų, džiaugsmus ir viltis, sielvartus ir kentėjimus. Šlovinimo malda mums suteikia galimybę išsakyti, kas Dievas yra mums.

Vienas arba du žmonės pakaitomis gali skaityti maldavimus ar šlovinimus, prieš ir po kurių seka atsakymas, pvz., Kyrie eleison (Viešpatie, pasigailėk), ar Šlovė tau, Viešpatie. Kai nelieka iš anksto paruoštų užrašytų maldavimų ir šlovinimų, galima skirti laiko žmonėms melstis spontaniškai, savais žodžiais išsakyti iš širdies gelmių kylančią maldą. Šie maldavimai turėtų būti trumpi, jais kreipiamasi į Dievą; tai neturi tapti dingstimi reikšti savo mintis ar perduoti nuomonę kitiems, formuluojant tai kaip maldą. Po kiekvieno asmeninio maldavimo giedamas tas pats atsakymas.

Tėve mūsų

Pabaigos malda

Giesmės

Pabaigoje galima pagiedoti šiek tiek daugiau giesmių. Nedidelė grupelė galėtų pasilikti ir toliau giedoti su norinčiais melstis ilgiau.

Kitus žmones galima pakviesti pasidalinimo pokalbiams grupelėse, pvz., apmąstyti Biblijos tekstą, galbūt naudojant Biblijos apmąstymus.

Informaciją apie knygas ir kitus išteklius galite rasti puslapyje „Knygos, muzikos įrašai, DVD“.