Taizé

Pamaldos kiekvienai dienai

webadmin — 2024-12-02T19:04:46Z

Daugiau ieškokite puslapio apačioje.

Biblijos tekstai cituojami iš:
„Biblija arba Šventasis Raštas“,
ekumeninis leidimas,
Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.

Maldos intencijos

Dainius — 2022-03-19T20:42:29Z

Kiekvieną penktadienio vakarą Taizé visi susirenkame melstis prie kryžiaus – tai metas atsinešti prie Kristaus kryžiaus savo ir kitų naštas.

Tiesioginė Taizé pamaldų transliacija

Dainius — 2021-07-02T06:00:00Z

Kiekvieną šeštadienį

Kiekvieną šeštadienį vakarinės Taizé pamaldos tiesiogiai transliuojamos 21.30 val. (Lietuvos laiku) Taizé socialiniuose tinkluose. Nuoroda bus paskelbta šiame puslapyje.

Order of prayer — 09/08/2025

Song	Alleluia (94)
Psalm 23	Alleluia 22 (77)
Reading	Psalm 27:4
Song	Atme in uns (158)
— Silence —
Intercessions	Kyrie 9 (83)
Song	In te confido (46)
Prayer
Song	Laudate Dominum (10)
Gospel	John 20:19-23
Songs	Az egek és a földek (118)
	Ô toi, l'au-delà de tout (149)

All songs from Taizé are © Ateliers et Presses de Taizé.
The song numbers refer to the Taizé songbook 2025-2026.
The songs can also be found from this page.


Psalms for the week

Kiekvieną dieną

Vakarinės pamaldos kasdien transliuojamos tiesiogiai iš Taizé:

nuo pirmadienio iki sekmadienio 21.30 val. (Lietuvos laiku) tiesioginė garso transliacija iš Susitaikinimo bažnyčios. Sąsają galima rasti rėmelyje pagrindiniame svetainės puslapyje ir žemiau šiame puslapyje.

Tiesioginė Taizé pamaldų transliacija

Pamaldų perklausa

Norintys melstis kitu dienos metu, čia ras dviejų paskutinių pamaldų garso įrašus:

2022-02-28 20:30

Your browser does not support the audio element.

2022-02-27 20:30

Your browser does not support the audio element.

Tipinė pamaldų eiga

Šioje tinklalapio skiltyje galima išmokti Taizé giesmių skirtingais balsais.

Vakarinės pamaldos

Giesmė
Psalmė
Skaitinys
Giesmė
Tyla
Užtarimo arba šlovinimo litanija
Giesmė
Palaiminimas
Giesmės

Kaip paruošti bendras pamaldas?

webadmin — 2021-03-05T10:30:00Z

„Kaip tęsti bendrą maldą?“ Šis klausimas dažnai žmonėms kyla po to, kai jie pabūna Taizé arba dalyvauja Taizé susitikimuose kitur.

Štai keletas svarbesnių elementų, reikalingų ruošiant meditacinio pobūdžio maldą, „kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos“.

Pamaldų pradžiai parinkite vieną ar dvi šlovinimo giesmes.

Psalmė

Jėzus melsdamasis kalbėjo šias daugybę amžių kartojamas savo tautos maldas. Krikščionys jose visada rasdavo gyvybės šaltinį. Psalmės sujungia mus į didžiulę visų tikinčiųjų bendruomenę. Jose išreiškiami mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, mūsų pasitikėjimas Dievu, troškimai ir net sielvartai.

Vienas arba du žmonės gali pakaitomis skaityti arba giedoti psalmės eilutes. Po kiekvienos eilutės visi atsako giedodami „Aleliuja“ ar kitą pritarimo giesmę. Jei psalmė giedama, geriau giedoti trumpai, paprastai po dvi eilutes. Susirinkusieji gali tęsti paskutinį akordą, kol solistas gieda psalmės eilutes. Jei psalmė skaitoma, eilutės gali būti ilgesnės. Nebijokite išsirinkti tik keletą labiausiai tinkančių eilučių. Nereikia skaityti visos psalmės.

Skaitinys

Šventojo Rašto skaitymas – tai kelias eiti prie „neišsenkančio šaltinio, kurio dėka Dievas save atiduoda ištroškusiems žmonėms“ (Origenas, III a.). Biblija yra „Dievo laiškas kūriniams“, suteikiantis jiems galimybę „atrasti Dievo širdį jo žodžiuose“ (Grigalius Didysis, VI a.).

Reguliariai besimeldžiančios bendruomenės paprastai Bibliją skaito pastoviai. Kai susirenkama melstis kas savaitę ar kas mėnesį, reikėtų parinkti skaitinius, kuriems nereikalingi komentarai, labiausiai atitinkančius maldos temą ar laikotarpį. Prieš pradedant skaityti, sakoma: „Skaitinys iš…“, arba „Evangelija pagal …“ Jei skaitomi du skaitiniai, pirmasis gali būti pasirinktas iš Senojo Testamento, Apaštalų Laiškų, Apaštalų Darbų arba Apreiškimo Jonui; antrasis skaitinys visada turi būti iš Evangelijos. Tarp skaitinių galima giedoti meditacinę giesmę.

Prieš skaitant arba perskaičius skaitinį, tiktų pasirinkti Kristaus šviesą šlovinančią giesmę. Ją giedant, vaikai ar jaunuoliai su žvakutėmis rankose ateina į priekį uždegti aliejinę lempelę žibintuve. Šis simbolis mums primena, kad net tada, kai tamsiausia naktis gaubia mūsų pačių asmeninį ar visos žmonijos gyvenimą, Kristaus meilė yra niekad negęstanti ugnis.

Giesmė

Tyla

Kai bandome žodžiais išreikšti savo bendrystę su Dievu, greit pritrūkstame minčių. Tačiau mūsų širdies gelmėse, Šventosios Dvasios pagalba, Kristus meldžiasi daug intensyviau, negu manome.

Nors Dievas nenustoja bendrauti su mumis, jis niekad savęs neprimeta. Dievo balsas girdimas tik šnabždesyje, tylos dvelkime. Tylus buvimas Viešpaties akivaizdoje atsivėrus Šventajai Dvasiai jau yra malda.

Kelias į kontempliaciją – tai ne pastangos bet kuria kaina pasiekti vidinę tylą, vadovaujantis kokia nors technika, kuri mumyse sukuria tam tikrą tuštumą. Tačiau jei su vaiko pasitikėjimu leisime Kristui tyliai melstis mumyse, vieną dieną pamatysime, kad mūsų esybės gelmės pripildytos Dievo buvimu.

Kai meldžiamasi drauge su kitais, geriau skirti vieną pakankamai ilgą (5-10 min.) laiko tarpą tylos maldai, negu keletą trumpų. Jei besimeldžiantieji nėra įpratę melstis tyloje, galima jiems trumpai paaiškinti iš anksto, arba baigus ankstesnę giesmę, animatorius gali pasakyti: „Dabar keletą minučių maldą tęsime tyloje“.

Užtarimo malda arba šlovinimo malda

Malda, susidedanti iš trumpų prašymų ar šlovinimų, kurią sustiprina nepertraukiamas akordų tęsimas, kai po kiekvieno maldavimo seka visų giedamas atsakymas, gali tapti bendruomeninės maldos „ugnies kolona“. Melsdamiesi už kitus, išplečiame savo maldą, ji apima visą žmonijos šeimą, mes Dievui pavedame visų žmonių, ypač atstumtųjų, džiaugsmus ir viltis, sielvartus ir kentėjimus. Šlovinimo malda mums suteikia galimybę išsakyti, kas Dievas yra mums.

Vienas arba du žmonės pakaitomis gali skaityti maldavimus ar šlovinimus, prieš ir po kurių seka atsakymas, pvz., Kyrie eleison (Viešpatie, pasigailėk), ar Šlovė tau, Viešpatie. Kai nelieka iš anksto paruoštų užrašytų maldavimų ir šlovinimų, galima skirti laiko žmonėms melstis spontaniškai, savais žodžiais išsakyti iš širdies gelmių kylančią maldą. Šie maldavimai turėtų būti trumpi, jais kreipiamasi į Dievą; tai neturi tapti dingstimi reikšti savo mintis ar perduoti nuomonę kitiems, formuluojant tai kaip maldą. Po kiekvieno asmeninio maldavimo giedamas tas pats atsakymas.

Tėve mūsų

Pabaigos malda

Giesmės

Pabaigoje galima pagiedoti šiek tiek daugiau giesmių. Nedidelė grupelė galėtų pasilikti ir toliau giedoti su norinčiais melstis ilgiau.

Kitus žmones galima pakviesti pasidalinimo pokalbiams grupelėse, pvz., apmąstyti Biblijos tekstą, galbūt naudojant Biblijos apmąstymus.

Informaciją apie knygas ir kitus išteklius galite rasti puslapyje „Knygos, muzikos įrašai, DVD“.

Jaunimas ir malda Taizé

webadmin — 2006-04-10T14:40:42Z

Čia pateikiami vieno iš brolių pamąstymai apie jaunimo dalyvavimą maldoje; jis pabrėžia tris Taizé maldos matmenis, kurie, jo nuomone, atitinka jaunimo ieškojimus.

Tris kartus per dieną Taizé kaimelis tarytum apmiršta: nutrūksta darbas, Biblijos studijos, pokalbiai mažose grupelėse. Varpų dūžiai visus kviečia į pamaldas. Šimtai, o kartais net ir tūkstančiai jaunuolių iš įvairių pasaulio šalių meldžiasi ir gieda kartu su bendruomenės broliais. Vėl ir vėl kartojamos trumpos lengvai suvokiamos giesmės, kurios keletu žodžių išreiškia pamatinę tikėjimo tikrovę. Keliomis kalbomis skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai. Per patį kiekvienų pamaldų vidurį būna ilgas tylos laikas – nepakartojama susitikimo su Dievu akimirka.

Mes, broliai, neretai stebimės, matydami, kaip jauni žmonės pasilieka bažnyčioje kartais ištisas valandas, giedodami ar medituodami tyloje. Kartais jie ir patys negali patikėti, kad tiek daug laiko Taizé praleido maldoje. Kai jų prieš išvažiavimą paklausiame, kas jiems paliko didžiausią įspūdį, jie nedvejodami bemat atsako: „Pamaldos!“ Beje, daugelis šių entuziastingai nusiteikusių jaunuolių iš pirmo žvilgsnio nelabai buvo panašūs į „ekspertus“. Tai išties jaudinantis dalykas.

Mes ir patys tuo labai stebimės. Kodėl jaunimas taip lengvai ir nuoširdžiai atsiveria vidiniam dialogui maldoje? Kaip mes galime padėti jiems atrasti, kad Dievas mumyse jau yra pasėjęs bendrystės troškimą, nepaisant to, ar mokame melstis, ar žinome, ko ir kaip prašyti ir tikėtis iš Dievo?

Vargu ar į šiuos klausimus galima pateikti galutinį atsakymą, tačiau visgi norėčiau paminėti tris maldos Taizé matmenis, kurie, mano nuomone, atkartoja jaunimo ieškojimus, t.y. suprantama malda, meditacinė malda ir širdies malda.

Suprantama malda

Bendruomenės malda laikui bėgant kito; vis paprastėjo. Broliui Roger visuomet rūpėjo, kad malda būtų lengvai suvokiama. Jam atrodė, jog per ilgas ir sudėtingas tekstas gali kliudyti žmonėms suvokti Šventosios Dvasios maldoje sukuriamą meilės santykį.

Būtent dėl šios priežasties, t.y. siekdama, kad vidinė maldos patirtis taptų prieinama kuo daugiau žmonių, bendruomenė perėjo prie paprastų meditacinių giesmelių. Tačiau ne viskas buvo pritaikyta jaunimui. Iš tikrųjų Taizé giesmės nėra parašytos populiariu, jaunimui patinkančiu muzikiniu stiliumi.

Man regis, mūsų giesmės išplaukia iš gilių vienuolyno tradicijų. Savo tekstais, kurie remiasi psalmėmis, giesmės tęsia ilgalaikę giedamos maldos pirmuosiuose Izraelio tautos susibūrimuose tradiciją. Ši malda taip pat buvo meditacinė ir pasikartojanti. Iš tikrųjų bendruomenė psalmes giedodavo visais laikais. Tačiau dabar mes giedame ne visą psalmę, bet orientuojamės į kurią nors vieną eilutę, ją apmąstydami, leisdami jai pulsuoti tol, kol ji atveria mumyse jos nušviestus potyrius.

Jaunus žmones Taizé turbūt labiausiai paveikia mūsų noras tikėjimo išraišką padaryti kuo paprastesne, bet ne prastesne. Jie instinktyviai jaučia, kad tai, kas jiems siūloma yra ne tiek jiems svetimos realybės perkėlimas į jų supratimą, kiek kvietimas ieškoti ir tokiu būdu judėti pirmyn peržengiant save. O jų lūpomis ištarti žodžiai iš ankstesnių amžių jiems padeda apsivalyti ir nesikoncentruoti į save. Jaunimas tą labai gerai supranta. Jie puikiai skiria jų esybės pilną diskursą nuo tokio, kuriame atsiranda daugiau vietos, kadangi išstumiami įvairūs įsitikinimai ir priimtos tiesos. Gal būt jie jaučia, kad prie jų pritaikydami maldą, mes, bendruomenė, norėjome praplėsti savo kelią, siekdami kuo didesnio artumo Dievuje. Todėl labai svarbu, kad giedotų visi, o ne vien tik solistai, prie kurių visi kiti prisijungtų tik giedant priedainį.

Meditacinė malda

Malda su Taizé giesmėmis yra taip pat ir Biblijos meditacija. Mane stebina Visų Šventųjų dieną į bažnyčią prigužėjęs Prancūzijos vidurinių mokyklų jaunimas (apie 2500 žmonių) taip natūraliai giedantis neseniai prancūzų kalba parašytos giesmės žodžius: „Aš džiaugsiuosi ir linksminsiuosi tavo meilėje!“ Man atrodo, kad pakartojus eilutę ar dvi, giesmė jiems atveria tiesų kelią į Dievo Žodį ir padeda jiems artimiau suvokti ir įsisavinti Biblijos žodžių grožį, o kartais – net ir grubumą. O tada, kai žodžiai jau žinomi mintinai, jie skaitant tekstus nušvinta netikėta šviesa.

Aš kartais svarstau, ar toks giedojimo būdas nėra įvadas į lectio divina, kai Žodis skaitomas taip atidžiai, jog atsiveria erdvė, leidžianti tekstui skambėti visomis dimensijomis. Žydai kalba apie Toros „gromuliavimą“. Vienas pirmaisiais po Kristaus amžiais parašytų žydiškų tekstų rinkinyje cituojamas rabinas yra pasakęs: „Sukite Torą aplink visomis kryptimis, nes ten galima rasti viską; ji viena jums gali suteikti tikrų žinių. Studijuokite ją iki pat senatvės, niekada jos neapleisdami; vargu ar kas nors gali būti geriau.“ (Mishna Aboth 5, 25) Taizé giesmių kartojimas yra panašus į tokį Žodžio „gromuliavimą“ ar jo ritmingą respiravimą.

Širdies malda

Dar vienas dalykas, kuri mane dažnai jaudina, yra tai, kad jauni žmonės, kalbėdami apie Taizé pamaldas, pabrėžia tylos liturgijos viduryje svarbą, kuri leidžia jiems susikoncentruoti į tai, kas jų viduje. Jie žino, kam ji reikalinga: „atlikti inventorizaciją“, pasiklausyti savo širdies, pagalvoti apie savo problemas, išvalyti protą, atitrūkti, ieškoti sielos, nusimesti kaukę... Kai jie kartu, tyla jiems nebaisi. Netgi priešingai. Daugelis sako, kad iš pradžių dešimt minučių prailgsta, bet vėliau jos prisipildo pačios savaime.

Įdomu, ar tai, ką jie bando įvilkti į žodžius, neatitinka to, ką rytų krikščionys vadina‚ „širdies malda“ ir „širdies budrumu“? „Atsidėjęs saugok savo širdį,“ – sako Patarlių knyga, – „nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.“ (Patarlių 4, 23)

Biblijoje širdis yra žmoniškosios esybės centras, visų energijų susikirtimo taškas. Rytų tradicijų vienuoliai meldžiasi, kartodami trumpą frazę ir derindami ją su kvėpavimo ritmu, tokią maldą vadindami širdies malda. Kitaip tariant, pastangos sujungti visas ateinančias energijas širdies liepsnoje yra panašios į meilės kalvę. Sujungdama jausmus, energijas širdis tampa tokia vieta, kurioje gimsta geri kaip švarus vanduo ketinimai. Malda kaip budrumas, prabudimas ir klausymasis leidžia mums susitelkti, išcentruoti savo troškimus ir sinchronizuoti juos su meile. Malda yra toks širdies paruošimas, kai išmokstama būti dėmesingais budrumui, kurio meilei reikia įvairiose situacijose.

Per giesmes ir tylą jaunuoliai atranda, jog jie gali įgyti naują širdį, paprastą širdį pirmine šio žodžio prasme, t.y. širdį be prisikaupusių sluoksnių, švarią širdį. Pirmieji krikščionys apie maldą kalbėjo kaip apie būdą išlydyti „dvasinius taukus“, kurie gula ant mūsų minčių ir norų. Sluoksnių įvaizdis yra gan ryškus: širdis be prisikaupusių sluoksnių yra širdis išvalyta iki pagrindų, širdis, esanti arti savo troškimų, ir tokiu būdu galinti aiškiau suvokti Dievo kvietimą būti kūrybinga. „Kiekvienas mūsų troškimas, kuris šaukiasi Dievo, jau yra malda. Jūsų troškimas jau yra jūsų malda. Jūsų troškimai sudaro niekada nesibaigiančią vidinę maldą. Jei norite melstis, niekada nenustokite troškę.“ (Šventasis Augustinas, Psalmių komentaras 37)

Nekliudoma, skaidri širdis moka subrandinti sprendimus ir intuicijas bei nubrėžti tikrąsias gyvenimo linijas. Atskirti jautrias situacijas ir aklavietes. Šia prasme aš tikiu, kad jauni žmonės gali suprasti, jog „malda neatitolina nuo pasaulio rūpesčių. Priešingai, nėra nieko atsakingesnio kaip melstis: kuo labiau atsiduodame paprastai ir nuolankiai maldai, tuo labiau esame skatinami mylėti ir išreikšti tai savo gyvenimu.“ (Brolis Roger, 2005 m. laiškas „Taikos sklidina ateitis“)

Pasidalindami su jaunimu šiais trimis maldos matmenis – „nesikoncentravimu į save“, Rašto „gromuliavimu“ ir „budriu širdies klausymu“, mes labai norime, kad jie sužinotų apie įsitikinimą, kurį mums brolis Roger paliko savo Nebaigtame laiške:
„Dievas mus lydi net mūsų neišmatuojamoje vienatvėje. Kiekvienam jis sako: „Tu labai svarbus mano akyse, tu man daug vertas, ir aš tave myliu.“ Taip, Dievas tegali duoti savo meilę – čia visa Evangelijos esmė.“

Malda ir giesmė

Kad atrastumėte Taizé pamaldų dvasią, paklausykite giesmių, susipažinkite su natomis ir pagilinkite tylos vertę.

Tylos vertė

webadmin — 2005-02-04T17:03:48Z

Tris kartus per dieną ant Taizé kalvos viskas sustoja: darbas, Biblijos studijos, diskusijos. Varpai visus kviečia į bažnyčią maldai. Šimtai ar netgi tūkstančiai daugiausia jaunų žmonių iš viso pasaulio meldžiasi ir gieda drauge su bendruomenės broliais. Šventojo Rašto skaitiniai skaitomi keliomis kalbomis. Per patį kiekvienų pamaldų vidurį būna ilgas tylos laikas – nepakartojama susitikimo su Dievu akimirka.

Tyla ir malda

Jei remsimės seniausia maldų knyga – biblinėmis psalmėmis, joje rasime dvi pagrindines maldos formas. Viena yra rauda ir pagalbos šauksmas. Kita – dėkojimas ir Dievo garbinimas. Tačiau yra ir trečioji, iš pirmo žvilgsnio nepastebima, maldos rūšis – be jokių prašymų ar atviro garbinimo. Pavyzdžiui, 131 psalmėje nerasime nieko išskyrus ramybę ir pasitikėjimą: „Tikrai nuramdžiau savo dvasią, padariau ją ramutėlę … pasikliauk Dievu, dabar ir per amžius“.

Kartais malda tampa tyli. Taiki bendrystė su Dievu gali tęstis ir be žodžių. „Tikrai nuramdžiau savo dvasią, tartum kūdikis motinos prieglobsty“ (Ps 131). Kaip patenkintas kūdikis, kuris ant savo motinos rankų nustoja verkti, taip Dievo akivaizdoje „rami širdis mano krūtinėj“. Tada maldai nereikia nei žodžių, galbūt net minčių.

Kaip pasiekti vidinę tylą? Kartais mes akivaizdžiai tylime ir visgi viduje smarkiai diskutuojame, kovojame su įsivaizduojamais pašnekovais ar pačiais savimi. Kad siela nurimtų, reikia ypatingo paprastumo: „Tuščios didybės nenoriu vaikytis“. Tyla yra pripažinimas, kad mano rūpesčiai nedaug tegali. Tyla reiškia palikti Dievui tai, kas yra ne mano jėgoms ir gebėjimams. Tylos akimirka, nors ir trumpa, yra tarsi šventas stabtelėjimas, šventadienio poilsis, atokvėpis nuo rūpesčių.

Minčių sumaištį galima palyginti su audra, užklupusia apaštalus valtyje Galilėjos ežere, kai Jėzus miegojo. Kaip ir jie, mes galime būti bejėgiai, pilni nerimo, nepajėgūs nusiraminti. Kristus gali ateiti į pagalbą ir mums. Juk Jam sutramdžius vėją ir Galilėjos ežerą „pasidarė visiškai ramu“, taip Jis gali nuraminti ir mūsų širdis, kai jas sujaukia baimės ir rūpesčiai (Morkaus 4). Išlikdami tylūs, mes pasitikime ir viliamės Dievu. Viena psalmė kalba, kad tyla yra netgi maldos forma. 65 psalmės pradžioje esame įpratę skaityti: „Giesmėmis tave, Dieve, šlovinti dera“. Tai vertimas iš graikų kalbos, bet iš tikrųjų hebrajiškas tekstas, randamas daugumoje Biblijų, kalba: „Tyla tave šlovinti dera, o Dieve“. Kai žodžiai ir mintys išsenka, Dievas garbinamas tylia nuostaba ir gėrėjimusi.

Dievo Žodis: griaustinis ir tyla

Ant Sinajaus kalno Dievas kalbėjo Mozei ir izraelitams. Griaustinis ir žaibai bei vis skardesnis rago gaudesys lydėjo Dievo Žodį (Išėjimo 19). Keliems amžiams praslinkus, pranašas Elijas grįžo ant to paties Dievo kalno. Čia jis, kaip ir jo protėviai, patyrė audrą, žemės drebėjimą bei ugnį ir buvo pasirengęs klausyti Dievo, kalbančio griaustinyje. Bet Viešpaties nebuvo nė vienoje iš šių galingų stichijų. Triukšmui nurimus, Elijas išgirdo „švelnios tylos balsą“, ir Dievas jam kalbėjo (1 Karalių 19).

Ar Dievas kalba garsiai ar tylos dvelksmu? Ar mūsų pavyzdys turėtų būti prie Sinajaus susirinkusi tauta, ar pranašas Elijas? Rinktis būtų neteisinga. Bauginančios stichijos, siejamos su Dešimties Įsakymų dovana, pabrėžia jų rimtumą. Jų laikymasis arba atmetimas yra gyvybės ir mirties klausimas. Matydamas tiesiai po automobiliu puolantį vaiką, kiekvienas turi teisę šaukti kiek tik jėgos leidžia. Analogiškose situacijose pranašai skelbia Dievo žodį taip, kad jis ima spengti ausyse.

Garsiai ištartus žodžius iš tiesų girdime; jie daro įspūdį. Tačiau mes žinome, kad jie vargu ar pasiekia mūsų širdis. Mes juos labiau atmetame nei priimame. Elijo pavyzdys rodo, kad Dievas nenori padaryti įspūdžio, Jis siekia būti suprastas ir priimtas. Kalbai Dievas pasirinko „švelnios tylos balsą“. Tai yra paradoksas.

Dievas yra tylus ir vis dėlto kalbantis

Kai Dievo žodis tampa „švelniu tylos balsu“, jis veiksmingiausias keisti mūsų širdis. Didžiulė audra ant Sinajaus kalno skaldė uolas, bet tylus Dievo žodis gali atverti akmenines žmonių širdis. Ši netikėta tyla pačiam Elijui buvo turbūt labiau bauginanti nei audra ir griaustinis. Tokie garsūs ir galingi Dievo apsireiškimai tam tikra prasme jam jau buvo pažįstami. Dievo tyla yra trikdanti, taigi labiausiai skyrėsi nuo visko, ką Elijas jau buvo patyręs anksčiau.

Tyla paruošia mus naujam susitikimui su Dievu. Tyloje Dievo žodis gali pasiekti slapčiausias mūsų širdies kerteles. Tyloje jis pasirodo esantis „aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos“ (Žydams 4, 12) Tyloje mes nustojame slėpęsi nuo Dievo, ir Kristaus šviesa gali pasiekti, išgydyti ir perkeisti net tai, ko gėdijamės.

Tyla ir meilė

Kristus sako: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad mylėjau“ (Jono 15, 12). Mums reikia tylos, kad priimtume šiuos žodžius ir juos įgyvendintumėm. Kai esame sumišę ir neramūs, atsiranda tiek daug priežasčių ir argumentų neatleisti ir nemylėti taip lengvai. Bet kai „nuraminame savo dvasią“, šios priežastys pasirodo visai nereikšmingos. Galbūt kartais vengiame tylos, teikdami pirmenybę triukšmui, žodžiams ar išsiblaškymui, nes vidinė ramybė yra rizikingas dalykas, ji mus ištuština ir nuskurdina, ištirpdo kartėlį ir kviečia atsiduoti. Tylios ir vargingos mūsų širdys užliejamos Šventosios Dvasios, pripildomos besąlygiškos meilės. Tyla yra nuolankus, tačiau saugus kelias į meilę.

Paruošti svetingą pamaldų vietą

webadmin — 2004-11-12T16:11:52Z

Jei tik įmanoma, pasistenkite susirinkti bažnyčioje, suteikdami jai grožio ir svetingumo. Vietos paruošimas yra svarbus pamaldų kokybei. Žinoma, kad nereikia atnaujinti visos bažnyčios! Labai paprastos priemonės gali sukurti gražią maldos aplinką. Jei neįmanoma susirinkti bažnyčioje, svarbu kuo harmoningiau paruošti maldos vietą.

Melsdamiesi mes kreipiamės ne vienas į kitą, o į Kristų, todėl vertėtų visiems dalyviams atsigręžti į vieną pusę.

Labai nedaug tereikia, kad pamaldų vieta taptų svetinga: kryžius, ikona arba atversta Biblija, žvakės, gėlės. Apšvietimas turėtų būti prislopintas, ne per ryškus. Priekyje ar viduryje paklokite ant grindų kilimą tiems, kurie mėgsta melstis klūpėdami arba sėdėdami ant žemės. Kiti mieliau sėda ant kėdžių ar suolų, todėl jų irgi reikėtų turėti gale arba iš abiejų pusių šonuose.

Gražu sutikti įeinančius žmones, duoti jiems lapus su giesmėmis, pakviesti ateiti į priekį.

Animatoriai tarnauja kitų žmonių maldai. Jie turėtų paruošti pamaldas ir užtikrinti sklandžią eigą, kad kiekvienas dalyvaujantis liktų susikaupęs, nekiltų jokių išsiblaškymų. Kai malda jau prasidėjusi, neturėtų būti jokių susikaupimą trukdančių skelbimų ar paaiškinimų.

„Bendrystės su Dievu troškimas įdiegtas žmogaus širdyje nuo neatmenamų laikų. Šios bendrystės slėpinys paliečia slapčių slapčiausias esybės gelmes.“

Iš 2004 metų laiško Prie džiaugsmo šaltinių

Ikonos maldoje

webadmin — 2004-11-09T16:55:18Z

Ikonos suteikia šlovinimo maldai daugiau grožio. Tai tarsi langai, atverti į Dievo karalystę, kuri perkeliama į mūsų maldą žemėje.

Nors ikonos yra paveikslai, tai nėra paprasti piešiniai ar dekoracijos. Tai įsikūnijimo simboliai, tai buvimas, atveriantis mūsų akims dvasinę misiją, kurią Žodis perduoda mūsų klausai.

Pasak šv. Jono Damaskiečio, aštuntojo amžiaus teologo, ikonos pagrįstos Kristaus atėjimu į žemę. Mūsų išgelbėjimas yra susijęs su dieviškojo Žodžio įsikūnijimu, taigi ir su materija: „Praeityje nematerialus ir neregimas Dievas niekad nebuvo vaizduojamas. Bet dabar, kai Dievas įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų, aš vaizduoju Dievo regimybę. Aš negarbinu materijos, aš dievinu materijos kūrėją, kuris dėl manęs pats tapo kūnu, kuris pasiryžo gyventi kūne ir kuris, per materiją buvo mano išgelbėjimo priežastimi.“ (Traktatas I, 16)

Savo išreiškiamu tikėjimu, grožiu ir gilumu ikona gali sukurti ramybės erdvę ir sustiprinti viltingą laukimą. Tai kviečia mus priimti išgelbėjimą per materiją ir kūrimą.

Šv. Mergelės Marijos ikona Susitaikymo bažnyčioje Taizé.

Metropolitas Nikodimas iš Leningrado palaimino šią ikoną 1962 m., kai jis apsilankė Taizé.

Kasdieniniai šv. Rašto skaitiniai

webadmin — 2004-08-26T14:23:47Z

Šie trumpi skaitiniai kas dieną skaitomi bendruomenės pamaldų metu Taizé. Pateiktoji Biblijos nuoroda žymi šiek tiek ilgesnę ištrauką. - Malda / NoUpdateMention, inc-readings, readingrss.php